Pagrindiniai trumparegystės simptomai

Ir tėvai, ir pedagogai turėtų būti atidūs bei reaguoti, pastebėję pirmuosius pablogėjusios vaiko regos simptomus arba jeigu jis pats pasiskundžia. Jei mažas vaikas nepastebi trupinukų (kuriuos įprastai mėgsta rankioti), skrendančio paukščio danguje, žvairuoja žiūrėdamas tiesiai ar nuolat trina akis net ir nenorėdamas miegelio, jei mokyklinukai pradeda nebematyti, kas užrašyta ant lentos, susiduria su sunkumais skaitant ir rašant, skundžiasi dideliu nuovargiu ir galvos skausmais – tai ženklai, kad pats laikas vizitui pas gydytoją oftalmologą.

Kodėl atsiranda miopija?

Trumparegystė gali išsivystyti dėl kelių skirtingų priežasčių – dažniausiai vaikas turi arba genetinį polinkį, arba akių problemas sukelia aplinkos veiksniai. Jei vienas iš tėvų yra trumparegis, rizika vaikui tapti trumparegiu padidėja 2 kartus, o jei abu tėvai trumparegiai – net 5 kartus. Ilgalaikis artimas darbas kompiuteriu ar mobiliuoju telefonu didina akių įtampą bei skatina trumparegystę. Dopaminas – svarbus cheminis junginys – atlieka reikšmingą vaidmenį palaikant gerą regą, o jo išsiskyrimas smegenyse tiesiogiai priklauso nuo gaunamos dienos šviesos. Esant jos trūkumui, akys gali pradėti vystytis nekontroliuojamai, skatindamos trumparegystės progresavimą.

Vaiko trumparegystė ir iššūkiai

Miopija turi reikšmingos įtakos ne tik akių sveikatai, bet gali lemti ir sunkumus kasdienėje veikloje. Pavyzdžiui, akademinėje aplinkoje vaikui, negalinčiam aiškiai matyti užrašų ant lentos, gali kilti iššūkių suprasti mokymosi medžiagą, sumažėti motyvacija bei susidomėjimas pamokomis. Užduotys, kurioms reikalingas tikslumas ir atidumas detalėms (skaitant arba rašant), gali kelti papildomą stresą ir sumažinti pasitikėjimą savo gebėjimais. Dėl nekoreguotos trumparegystės vaikas tampa labiau priklausomas nuo kitų – dažniau prašant pagalbos iš mokytojų ar bendraklasių, silpnėja savarankiškumo įgūdžiai.
Patiriamas sunkumas gerai matyti į tolį gali apsunkinti kasdienį vaiko gyvenimą atliekant įprastus veiksmus – pereinant per gatvę ar naudojantis viešuoju transportu.

Taip pat gali būti paveikti tarpasmeniniai ryšiai. Vaikai, turintys regos sutrikimų, gali jaustis nepatogiai dalyvaudami grupinėse veiklose, tokiose kaip sporto renginiai, žaidimai ar net bendraudami su kitais vaikais. Dėl šios priežasties jie gali patirti socialinę atskirtį.

Trumparegystė progresuoja – ką daryti?

Optinė biometrija – vienas naujausių bei svarbiausių tyrimų vertinant trumparegystės progresavimo riziką. Daugiafunkcinis diagnostinis prietaisas skirtas:

• nustatyti akies ašies ilgį ir akies augimo pokyčius, pagal kuriuos vertinamas individualus trumparegystės progresavimas;
• ragenos topografijos tyrimui. Tai svarbu diagnozuojant keratokonusą ar jeigu tiriant kitais metodais nepasiekiamas tinkamas regos korekcijos rezultatas;
• įvertinti ašarų plėvelę, kurios parametrai svarbūs diagnozuojant sausų akių sindromą.

Šis tyrimas ypač naudingas vaikams, jei trumparegystė progresuoja labai greitai ar nustatoma jauname amžiuje. Taip pat siekiant įvertinti trumparegystės išsivystymo riziką, jei šeimoje yra trumparegių. Procedūra yra neinvazinė, todėl vaikui nesukelia papildomo diskomforto.

Stellest® lęšiai – pažangiausia kova prieš trumparegystę

„Fielmann“ pristato novatoriškus trumparegystės valdymui skirtus Stellest® akinių lęšius, kurie ne tik padeda koreguoti miopiją, bet ir efektyviai stabdo trumparegystės progresavimą.

Moksliniai tyrimai, kuriuos šešerius metus vykdo šių lęšių kūrėjas ir gamintojas „Essilor“, nustatė, kad vaikams, kurie kasdien, nepertraukiamai 12 val. nešiojo Stellest® lęšius, trumparegystės progresavimas vidutiniškai sumažėjo 1,95 D (57 %)*, o akies obuolio augimas sulėtėjo 0,81 mm (52 %)*, lyginant su vaikais, nešiojančiais įprastus vieno židinio lęšius. Tyrimu tai pat nustatyta, kad aukšto laipsnio trumparegystės ( -6 D arba aukštesnio laipsnio) išsivystymo rizika sumažėjo nuo 38 % vieno židinio lęšių nešiotojų tiriamųjų grupėje, iki 9 % Stellest® lęšių nešiotojų tiriamųjų grupėje.

Šie lęšiai pasižymi unikalia H.A.L.T. (angl. Highly Aspherical Lenslet Target) technologija, kuri, naudojant asferinius mikrolęšius, leidžia fokusuoti šviesą ne į paviršių, o sukurti išsklaidytos šviesos pluoštą prieš tinklainę. Šis šviesos pagrindu sugeneruotas signalas, specifiškai stimuliuojantis regos sistemą, skatina lėtesnį trumparegystės progresavimą. Stellest® lęšiai yra lengvi, todėl ypač patogūs vaikams. Jie gaminami iš inovatyvios bei patvarios Airwear medžiagos, iš kurios kuriami NASA astronautų priekiniai šalmų skydeliai ir yra padengti specialia Crizal Kids UV danga, kuri šalina atspindžius 360 laipsnių kampu – ir nuo išorinio, ir nuo vidinio lęšių paviršiaus.

*Bao J., Huang Y., Li X., Yang A., Zhou F., Wu J., Wang C., Li Y., Lim E.W., Spiegel D.P., Drobe B., Chen H., 2022 m. trumparegystės kontrolė naudojant akinių lęšius su asferiniais mikrolęšiais, lyginant su vieno židinio akinių lęšiais: atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas. JAMA Ophthalmol. 140(5), 472–478.

Kaip dar galime padėti vaikui?

Nors yra veiksnių, kurių nepakeisime (genetika), tačiau yra prevencinių būdų, kurie gali sumažinti trumparegystės riziką bei palengvinti simptomus. Reguliari akių patikra kas metus ar kas 6 mėnesius nustačius prasidėjusią miopiją gali padėti užkirsti kelią situacijos prastėjimui. Vaikai, kurie praleidžia bent 2–3 valandas per dieną lauke, turi mažesnę trumparegystės išsivystymo riziką. Geras apšvietimas aplinkoje, kurioje vaikas skaito ar dirba su išmaniaisiais ekranais, tinkamas 30–40 cm akių atstumas nuo mažų ekranų, reguliariai kas 45 min. daromos pertraukos nuo išmaniųjų ekranų padės sumažinti akių įtampą ir nuovargį.

Siekiant sustabdyti ar sulėtinti vaikų trumparegystės progresavimą, aktualus ne tik gydytojų vaidmuo, bet ir dėmesingas tėvų įsitraukimas. Atvykite į „Fielmann” optikas su oftalmologo išrašytu receptu, o mes pasirūpinsime, kad Jūsų vaikas ryškiai matytų visus pasaulio tolius nešiodamas savo svajonių akinukus ar jo poreikius geriausiai atitinkančius inovatyvius lęšius.

„Fielmann“ rūpi kiekvienas – ir didelis, ir mažas!

Partnerio turinys

Neskubėkite nerimauti, nes:

– vaikų iki 3 metų apetitas nuolat kinta dėl augimo šuolių ir skirtingo fizinio aktyvumo;

– maži vaikai neauga taip greitai kaip kūdikiai, todėl jiems reikia mažiau maisto;

– mažų vaikų skrandis yra mažesnis nei vyresnių, juolab suaugusiųjų;

– mažus vaikus labai domina aplinkinis pasaulis, todėl jie skiria mažiau dėmesio maistui – tam „neturi laiko“;

– maži vaikai nori parodyti, kad jie yra savarankiški ir žino, ką daro;

– gali nevalgyti pietų ar vakarienės, jei tarp jų užkandžiavo, t. y. kažką nugriebęs suvalgė;

– normalu yra ir tai, kad vaikas valgo mažai vieną dieną ir daugiau kitą – tai pereinamasis periodas, vaikas šiuo amžiaus tarpsniu nėra visiškai nenuoseklus.

Ką daryti?

Užkandis, o ne užkandžiavimas turi būti, tačiau tam tikru laiku. Užkandį vaikui dera duoti po pagrindinio valgymo, pvz., pusryčių, pietų, praėjus 2–2,5 valandos. Užkandis – mažas valgymas. Tiks vaisiai, nesaldintas jogurtas, keksiukas, varškė su pertrintomis uogomis. Užkandis valgomas kartu su vaiku atsisėdus prie stalo, t.y. rodomas deramo elgesio pavyzdys.

Nesijaudinti, jei mažas vaikas vieną ar kelias dienas atsisakė mėgstamo maisto. Svarbu jam siūlyti sveiko maisto.

Kartu su vaiku ruošti patiekalus, kuriuos valgys jis ir jo šeima. Bet koks vaiko prisidėjimas prie maisto – patiekalo ruošimo yra jam malonus užsiėmimas, ypač kai mama ar senelė nuolat paaiškina kas, kodėl ir kaip daroma. Pvz., vaikas gali padėti Jums išsirinkti, ką nusipirkti valgymui, parsinešti pirkinį, nuplauti daržoves, supešioti salotas, daržovę įdėti į neužkaitusį troškinimo ar virimo puodą ir pan.

Parodyti vaikui, kaip jums patinka valgyti maistą – patiekalą, kurį kartu paruošėte. Kitaip tariant, rodyti pavyzdį, nes mažieji kopijuoja tėvus. Jeigu tėvai valgys kokį tai patiekalą, tai ir vaikas jo paragaus, stengsis daryti taip, kaip daro tėvai.

Padaryti valgymo laiką laimingą ne tik valgymo prasme, bet ir šilto bendravimo, prieraišumo ir savitarpio supratimo laiku. Kartu sėdėti, valgyti, pasakoti apie tai, ką valgo, girti patiekalą, daug šypsotis.

Patiekalą patiekti vaiko lėkštutėje su jo valgymo įrankiais. Į lėkštutę įdėti mažai patiekalo, nes daugumai mažų vaikų patinka mažos porcijos (mažas maisto kiekis). Jokiomis priemonėmis neįkalbinėti, juolab neversti vaiko suvalgyti visko, kas yra įdėta į lėkštutę, nes tai jam sukels stresą.

Valgymui skirti apie 20 minučių. Jei  vaikas nevalgė maisto, nunešti jį ir nesiūlyti alternatyvių užkandžių ar patiekalų. Pastebėjus, kad vaikas prarado susidomėjimą maistu ar atrodo pavargęs, niūrus ir / ar blogai nusiteikęs, patiekalą pašalinti. Niekada jokiomis priemonėmis nebausti vaiko už atsisakymą išbandyti naujus maisto produktus (patiekalus). Kitaip tariant, nesudaryti preteksto neigiamoms emocijoms, kurias vaikai ilgai atsimena ir visais jiems suprantamais būdais stengiasi jų išvengti.

Nepapirkinėti vaiko gardumynais, kad jis valgytų sveiką maistą.

Tai gali paskatinti vaiką labiau domėtis nesveiku maistu ir suprasti, kad valgyti sveiką maistą yra nemalonu.

Nuolat siūlyti naujus maisto produktus. Vaikui gali prireikti 10–15 bandymų priimti ir mėgautis naujais maisto produktais (patiekalais). Pasiūlyti naujo patiekalo su maistu, kurį vaikas jau žino ir mėgsta.

Leisti vaikui liesti, laižyti ir žaisti su maistu. Tol, kol išmoksta valgyti, šiokia tokia netvarka yra normalu. Kol mokosi valgyti, su šypsena neįkyriai, jei matote, kad tikrai nesiseka, padėti.

Pagirti mažylį už tai, kad suvalgė šaukštą ar kelis, išgėrė gurkšnį vandens… Jei šiandien vaikas valgė mažiau, tikėtina, rytoj ar poryt valgys daugiau, nes bus alkanesnis. Tik vaikas žino, kiek ir kada maisto jam reikia.

Jei mažylis yra guvus, atrodo sveikai, nėra jokio pagrindo nerimauti ir maldauti jį suvalgyti dar nors vieną šaukštelį. Vaikas tikrai nevers savęs badauti ir kai tik praalks, būtinai tau apie tai praneš. Vaikai nuo pat gimimo turi labai gerą alkio ir sotumo jausmą.

Pasitarti su savo vaiko gydytoju, jei vaikas:

– valgo tik labai nedaug įvairių maisto produktų;

– pablyško ar pradėjo atrodyti nesveikai;

– nuolat atsisako maisto;

– nerimaujate dėl vaiko augimo ar bendros mitybos.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Kokie faktoriai turi įtakos trumparegystės atsiradimui?

Pagrindiniai faktoriai, kurie turi įtakos trumparegystei, yra paveldimumas, vaiko akių optinės sistemos vystymasis ir aplinka. Kalbant apie šeimos istoriją, jei vienas iš tėvų yra trumparegis – rizika vaikui tapti trumparegiu padidėja 2 kartus, o jei abu tėvai trumparegiai – 5 kartus. Specifinis akies optinės sistemos vystymasis, nevisiška regos korekcija gali paskatinti akies ašies (ilgio) augimą ir paskatinti trumparegystę. Apšvietimas, įtempta, su matymu iš arti susijusi veikla, skaitmeniniai ekranai, mažai laiko lauke, dienos šviesoje – tai aplinkos faktoriai, kurie irgi prisideda prie trumparegystės išsivystymo rizikos.

Kada trumparegystės progresavimas laikomas normaliu, o kada – dideliu?

Pradėjus vystytis trumparegystei, jos progresavimas gali skirtis priklausomai nuo amžiaus, gyvenimo būdo, paveldimumo ir kitų faktorių. Kuo ankstyvesniame amžiuje atsiranda trumparegystė, tikėtina, kad tuo ji daugiau progresuos, kol vaikas suaugs. Normaliu trumparegystės progresavimu laikoma, kai regos pokytis per metus nesiekia 0,5 dioptrijos. Tačiau, jei per metus trumparegystė padidėja 1 ar daugiau dioptrijų, laikoma, kad ji progresuoja dideliu greičiu.

Ypač sparčiai kinta 6–12 metų vaikų rega. Šiame amžiuje vaikai intensyviai auga, todėl svarbu nuolat stebėti regos pokyčius ir, jei reikia, imtis priemonių progresavimui stabdyti.

Kodėl svarbu stabdyti trumparegystės progresavimą?

Trumparegystė ne tik apriboja regos galimybes, bet ir daro įtaką bendrai akių sveikatai. Vaikai su didele trumparegyste gali patirti sunkumų mokydamiesi, sportuodami ar atlikdami kasdienes veiklas. Kuo didesnė trumparegystė, tuo labiau ištempiamos (suplonėja) akies struktūros – tinklainė ir gyslainė, kurios tampa labiau pažeidžiamos. Tai yra pavojinga, nes didėja tikimybė, kad ateityje išsivystys tokios sunkios akių ligos kaip tinklainės atšoka, glaukoma, miopinė geltonosios dėmės degeneracija ar katarakta. Taip pat svarbu žinoti, kad bet kuris trumparegystės laipsnis padidina akių ligų riziką, bet labiausiai rizikuoja turintys didelio laipsnio trumparegystę. Tai gali sukelti rimtų komplikacijų vyresniame amžiuje. Todėl tėvų prioritetas turėtų būti šios problemos prevencija ir efektyvus valdymas.

Ką daryti, jei trumparegystė progresuoja greitai?

Jei pastebite, kad vaiko rega blogėja dideliu greičiu, svarbu nedelsti. Pirmasis žingsnis – apsilankymas pas gydytoją oftalmologą. Tik profesionali apžiūra gali nustatyti tikslų trumparegystės progresavimo tempą ir parinkti tinkamiausias priemones.

Reguliari regos patikra yra esminis aspektas. Specialistai rekomenduoja lankytis bent kartą per metus, o trumparegystei sparčiai progresuojant – dar dažniau. Taip pat svarbu suprasti, kad progresavimo stabdymui reikalingas kompleksinis požiūris: gyvenimo būdo korekcija, tinkama regos korekcija ir specialios priemonės.

Stellest® lęšiai – mokslo laimėjimas

Vienas naujausių ir efektyviausių būdų stabdyti trumparegystės progresavimą – Stellest® akiniai. Šie specialūs akinių lęšiai, sukurti „Essilor“ mokslininkų, naudojant unikalią H.A.L.T. technologiją (angl. Highly Aspherical Lenslet Target). Tyrimai rodo, kad Stellest akiniai, vaikams juos nešiojantiems bent 12 valandų per parą, gali sulėtinti trumparegystės progresavimą net iki 67%.

Stellest® lęšį sudaro vieno židinio zona, skirta miopijos korekcijai ir trumparegystės kontrolės zona, sudaryta iš 11 koncentrinių žiedų, kuriuose integruoti asferiniai mikrolęšiukai. Žiedus jungia refrakcijos ydą koreguojančios zonos. H.A.L.T.* technologija, naudojant asferinius mikrolęšius, leidžia fokusuoti šviesą ne į paviršių, o sukurti išsklaidytos šviesos pluoštą prieš tinklainę. Šis šviesos pagrindu sugeneruotas signalas, specifiškai stimuliuojantis regos sistemą, skatina lėtesnį akies augimą ir trumparegystės progresavimą.

Stellest® lęšiai yra itin patogūs vaikams. Jie lengvesni nei tradiciniai lęšiai, o tai ypač svarbu kasdienei veiklai, todėl akiniai yra estetiškesni ir patogūs. Be to, jie pagaminti iš patvarios medžiagos Airwear, kurią NASA naudoja astronautų šalmams. Tai užtikrina ne tik maksimalų komfortą, bet ir saugumą.

Kiti progresavimo stabdymo metodai

Be trumparegystės valdymui skirtų akinių, oftalmologai taip pat gali rekomenduoti ir Atropino lašus, trumparegystės valdymui skirtus kontaktinius ar ortokeratologinius lęšius.

Kaip padėti vaikui kasdien?

Trumparegystės prevencija ir progresavimo valdymas prasideda nuo kasdienių įpročių formavimo. Svarbiausi aspektai:

• Laikas lauke. Vaikas turėtų praleisti bent 2 valandas per dieną gryname ore, nes natūrali šviesa padeda lėtinti trumparegystės progresavimą. Teigiamai veikia ne tik natūrali šviesa, bet ir pats buvimas lauke. Tada organizme sintezuojamas vienas iš neuromediatorių – dopaminas, dar kitaip vadinamas laimės hormonu. Ši medžiaga taip pat stabdo akies ašies augimą.
• Ekranų laiko ribojimas. Venkite ilgo laiko prie kompiuterių ar telefonų. Rekomenduojama laikytis taisyklės: kas 20 minučių padaryti 20 sekundžių pertrauką ir pažiūrėti į tolimą objektą.
• Tinkamas apšvietimas ir darbo iš arti krūvis. Skaityti ir dirbti reikia gerai apšviestoje aplinkoje, palaikant 30–40 cm atstumą nuo akių. Pertraukas daryti kas 45 minutes.
• Reguliarūs vizitai pas gydytojus. Tai padės laiku pastebėti ir valdyti trumparegystę.

Atsakomybė už vaiko regą – visos šeimos pareiga

Tėvai turi suprasti, kad vaiko rega – tai ilgalaikė investicija į jo sveikatą ir gyvenimo kokybę. Šiuolaikinė medicina siūlo daugybę sprendimų, tokių kaip Stellest® akiniai ar kiti inovatyvūs metodai, tačiau rezultatai priklauso ir nuo kasdienių šeimos pastangų.

Prižiūrėkite vaikų akis, ugdykite tinkamus įpročius, o dėl regos pokyčių nedelskite kreiptis į specialistus. Vaiko regos ateitis yra jūsų rankose.

rūpi kiekvienas – ir didelis, ir mažas!

Užsak nr. 724

Kodėl stresas sukelia pilvo skausmą?

Funkciniai pilvo skausmai – dažna lėtinių pilvo skausmų vaikams priežastis. Juos patiria vaikai, kurie nuolat išgyvena stresą, sunkiau prisitaiko prie gyvenimo pokyčių, kamuojami iškilusių sunkumų.

Vaikų ir paauglių nervų sistema labai pažeidžiama, o tai neigiamai veikia visą organizmą, ypač – virškinamojo trakto veiklą. Pilvo skausmai gali atsirasti prasidėjus naujam gyvenimo etapui – pradėjus lankyti darželį, pasikeitus gyvenamajai vietai. Sujaudinti vaiką gali sesutės ar broliuko gimimas, konfliktai šeimoje, tėvų skyrybos, mokykloje ar darželyje patiriamos patyčios. Vaiką gali stipriai paveikti sunki artimo žmogaus liga ar mirtis.  

Virškinamajame trakte yra daug nervinių ląstelių, o jos susietos su smegenimis. Todėl susinervinus ima skaudėti pilvą. Be pilvo skausmo gali varginti kiti nemalonūs virškinimo sutrikimo požymiai: pykinimas, vėmimas, vidurių užkietėjimas ar viduriavimas, meteorizmas.

Vaiką gali pakamuoti tik retkarčiais atsirandantis nestiprus pilvo skausmas, bet skausmas gali būti didelis, trukdantis kasdieniam gyvenimui. Vieniems vaikams pilvą paskauda keliskart per savaitę, kiti kenčia keletą kartų per parą. Skausmas užeina priepuoliais, tačiau jiems praėjus vaikas jaučiasi gerai. Šie pilvo skausmai gali tęstis 3–6 mėnesius, tačiau jie netrukdo vaiko vystymuisi ir augimui.

Kada reikėtų kreiptis į gydytoją?

Atsiradus pilvo skausmams, svarbu pasikonsultuoti su gydytoju, kuris paskirs tyrimus. Lėtinį pilvo skausmą gali sukelti daug ligų, todėl visada pirmiausia reikia įsitikinti, ar vaikas neserga. Skubiai kreipkitės į gydytoją, jei išmatose pastebėjote kraujo, vaikas karščiuoja, išbertas, nepraeina vėmimas, krenta svoris, pilve apčiuopiate gumbą.

Jei tyrimų rezultatai geri, vaikui labai nekrenta svoris, didelė tikimybė, kad jį kamuoja funkcinis pilvo skausmas. Kai kurie tėvai gali klaidingai interpretuoti šią problemą. Pavyzdžiui, kad vaikas išsigalvoja ar apsimeta. Nors skausmą gali sukelti psichoemociniai veiksniai, tai nereiškia, kad jis yra įsivaizduojamas. Tai yra sudėtingas procesas, kuris formuojasi smegenyse. Funkciniai pilvo skausmai – nėra vaiko išmonė.

Kiti tėvai, atvirkščiai, gali būti pernelyg susirūpinę ir labai jaudintis dėl vaiko savijautos. Tokia tėvų reakcija padidina vaiko nerimą ir įtampą, todėl skausmas vargina dažniau. Susidaro užburtas ratas, kuris vis stiprina problemą.

Tačiau gera žinia ta, kad vaikas neserga jokia liga ir yra veiksmingų būdų kovoti su funkciniu skausmu. O vienas svarbių faktorių – tėvų požiūris į problemą.

Kodėl reikia gerųjų bakterijų?

Pagrindinės priemonės, padedančios atsikratyti funkcinio pilvo skausmo, probiotikai, tinkama mityba ir palanki psichologinė atmosfera.

Stenkitės atpažinti vaiko emocines problemas ir padėti jam susidoroti su stresu. Kalbėkite su vaiku apie jo jausmus, išklausykite, kurkite saugią ir ramią atmosferą namuose, kad jis nepatirtų neigiamų emocijų. Vaikas neturi pervargti, nusiraminti padeda ir geras poilsis.

Į vaiko racioną įtraukite daugiau skaidulų turinčio maisto: daržovių, vaisių, visagrūdžių produktų. Mažiau duokite cukraus, perdirbtų maisto produktų, gazuotų gėrimų, skatinkite gerti pakankamai vandens.

Sumažinti stresą ir pagerinti virškinimą padeda judėjimas. Naudingi kasdieniai pasivaikščiojimai, bėgiojimas, smagūs žaidimai lauke.

Kadangi tarp žarnyno ir smegenų egzistuoja ryšys ir šios dvi organizmo sistemos veikia viena kitą, esant streso nulemtiems funkciniams pilvo skausmams, paprastai sutrinka žarnyno mikrobiotos pusiausvyra. Tuomet sparčiau ima daugintis blogosios bakterijos, galinčios sukelti įvairius negalavimus, ir sumažėja gerųjų, pagrindinės iš kurių yra bifidobakterijos ir laktobakterijos.

Gerosios žarnyno bakterijos pagamina 90 % serotonino – laimės hormono, kuris lemia nuotaiką, miegą ir apetitą. Stresas stipriai veikia žarnyno mikrobiotą. Jis skatina streso hormono kortizolio išsiskyrimą, o kortizolis gali sumažinti gerųjų bakterijų kiekį. Sukasi užburtas ratas: stresas trikdo žarnyno sveikatą, o žarnyno mikrobiotos disbalansas dar labiau skatina stresą.

Pablogina situaciją prasta mityba, kai gauname per mažai skaidulų ir gerųjų bakterijų. Todėl esant funkciniams pilvo skausmams rekomenduojama papildyti vaiko mitybą probiotikais – gerosiomis bakterijomis, kurios padeda atkurti žarnyno mikrobiotą.

Gerosios bakterijos padeda stiprinti žarnyno gleivinę, skatina virškinimo fermentų veiklą. Probiotinių bakterijų galima rasti natūraliuose produktuose, tokiuose kaip kefyras, jogurtas, rauginti kopūstai, arba vartoti jų preparatą.

Bifidobakterijų ir laktobakterijų padermių yra nemažai. Vienos iš jų tinkamesnės, pavyzdžiui, esant infekciniam viduriavimui, kitos – kamuojant dirgliosios žarnos sindromui, o dar kitos – varginant funkciniams pilvo skausmams. Todėl, renkantis probiotinių bakterijų preparatą, vertėtų atkreipti dėmesį į jo paskirtį.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Abi šios ligos gali komplikuotis į ūminį bronchitą. Ką turėtume žinoti, atsiradus tokių ligų požymiams?

Kaip atpažinti gripą?

Vienintelė gripo ir kitos ūminės kvėpavimo takų virusinės infekcijos priežastis – į organizmą patekę virusai. Užkratas perduodamas kalbantis, čiaudint ar kosint oru sklindančiais kvėpavimo takų išskyrų lašeliais. Galima užsikrėsti ir nuo daiktų, pavyzdžiui, prisilietus prie durų rankenos, o paskui palietus nosį, burną ar akis. Sušalę, išėję į lauką ką tik išsiplovę plaukus ar be kepurės, nesusirgsime.

Paprastesnę virusinę ligą (peršalimą) gali sukelti daugiau nei 200 virusų. Pavojingiausi yra du pagrindiniai gripo virusų tipai – A ir B, kurių kiekvienas turi savo potipius. Peršalimas trunka apie savaitę, tinkamai gydantis gripą dauguma pasveiksta per 7–10 dienų, tik dar keletą savaičių gali užsitęsti prastoka savijauta.

Susirgus nesunkia virusine kvėpavimo takų infekcija (peršalimu) temperatūra dažniausiai pakyla iki 38 laipsnių, atsiranda tradiciniai ligos požymiai – gerklės skausmas, užsikimšusi nosis, sloga, kosulys, čiaudulys.

Gripui būdinga staigi pradžia ir panašūs, tik stipresni negu peršalimo simptomai, itin vargina sausas kosulys. Temperatūra pakyla per 38 laipsnius, krečia šaltis, skauda raumenis ir galvą, vargina silpnumas. Gripas – pavojinga liga, nes gali komplikuotis bakterine infekcija, net plaučių uždegimu ir miokarditu. Todėl pajutus panašius simptomus nedera užsiimti savigyda.

Kodėl ligos komplikuojasi?

Šaltuoju metų laiku dažniau palaužia virusai dėl nusilpusio imuniteto, o sausas šildomų patalpų oras sutrikdo apsaugines nosies funkcijas. Per išdžiūvusią nosies gleivinę virusai gali lengvai prasiskverbti giliau – į ryklę, sinusus, gerklas, bronchus, plaučius.

Vieną dažniausių virusinės kvėpavimo takų ligos komplikacijų ūminį bronchitą sukelia gripo, respiracinis sincitinis, paragripo, adeno- ir rinovirusai. Iš pradžių šie virusai lokalizuojasi viršutiniuose kvėpavimo takuose, tačiau, netinkamai gydantis ir esant silpnam imunitetui, infekcija gali nusileisti į bronchus. Dėl uždegimo patinus bronchams žymiai sumažėja jų spindis, todėl kvėpuojant girdimas švokštimas.

Pagrindiniai bronchito simptomai yra bendras silpnumas, neaukšta temperatūra, sloga, raumenų ir krūtinės skausmas, ligos pradžioje kamuoja sausas kosulys. Vėliau pradedama atkosėti skreplių, kurie dažnai tampa gleivingi ir pūlingi. Kosulys kamuoja apie tris savaites, tačiau gali užsitęsti. Vaikai skreplius nuryja, todėl tėvai gali jų nepastebėti.

Dažniausiai ūminį bronchitą sukelia virusai, o tai reiškia, kad antibiotikai nereikalingi. Šie vaistai vartojami tik nustačius, kad ligą sukėlė prisijungusi bakterinė infekcija. Todėl, įtarus bronchitą, reikia kreiptis į gydytoją. Viena iš šios ligos prevencijos priemonių – laiku gydyti ūmines kvėpavimo takų infekcijas.

Kaip išsirinkti inhaliatorių?

Sergant retai apsiribojama vienu vaistu. Paprastai geriami karščiavimą ir skausmą mažinantys, atsikosėjimą lengvinantys vaistai, kartais prireikia antibiotikų.

Visi sergant vartojami geriamieji vaistai iš virškinamojo trakto patenka į kraujotaką, o iš ten – į visus organus ir sistemas, apkrauna kepenis, nors gydyti reikia tik kvėpavimo takus. To išvengti padės šiuolaikiniai prietaisai – inhaliatoriai. Jie leidžia pristatyti vaistus tiesiai į kvėpavimo takus, aplenkiant kraujotaką, ir suteikia gydomąjį poveikį konkrečioje infekcijos vietoje.

Kosulys, sloga, gerklės skausmas, karščiavimas vaiką labai nukamuoja. Inhaliacijos padės greičiau ir veiksmingai palengvinti ligos simptomus.

Mažiems vaikams ir visai šeimai galite įsigyti tinklelinį inhaliatorių. Tai mažas, lengvas ir tylus prietaisas. Jo išpurškiamu aerozoliu vaikas galės kvėpuoti ir sėdėdamas, ir gulėdamas, ir užsiimdamas bet kuria veikla. Vaistinėje galėsite įsigyti nereceptinį tirpalą inhaliacijoms (tokį kaip „Rinoflux“) arba gydytojo išrašytus vaistus. Pvz., tirpalas inhaliacijoms „Tacholiquin“, sumažina kvėpavimo takų gleivinės paburkimą, todėl tirštas sekretas bei gleivės lengviau išsiskiria ir pasišalina iš kvėpavimo takų.

Rinkdamiesi inhaliatorių atkreipkite dėmesį, kokio dydžio daleles jis išpurškia. Apatinius kvėpavimo takus pasiekia 1–3 mikronų aerozolio dalelės, didesnės (4–5 mikronų) užsilaiko gerklėje. Taip pat svarbu, kad tokių dalelių inhaliatorius galėtų išpurkšti ne mažiau kaip 70 % (įkvepiama frakcija). Ne visi tinkleliniai inhaliatoriai pasižymi būtent tokiomis savybėmis, kurios leidžia pasiekti giliai esančius kvėpavimo takus – ir bronchus, ir plaučius.

Tinkleliniai inhaliatoriai gali būti naudojami bet kurioje ūminių kvėpavimo takų infekcijų stadijoje, gydant tiek pačią ligą, tiek jos komplikacijas.

Parengė Undinė Gilė

Priežastys:

• patirtos neigiamos emocijos, išgyvenimai, susiję su valgymu, pavyzdžiui, užspringo duona – prie jos ilgai bijos prisiliesti; kitam gali nepatikti koks nors valgio kvapas – jis to valgio daugiau neragaus. Dar kitas ko nors suvalgęs vėmė – jis to produkto daugiau nebelies;
• dėl ligos, pavyzdžiui, autizmo <…>;
• dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau ramiai sėdėti ir valgyti. Jo gyvybinis poreikis yra judėti;
• dėl fiziologinio (normalaus) augimo vaikas negali ilgėliau sukaupti dėmesio. Tai dar viena mažų vaikų savybė, galinti apsunkinti valgymą;
• vaiką labiau domina tai, kas dedasi aplink, o ne maistas;
• maži vaikai valgo tik tada, kai yra alkani. Sočiam sėdėti prie stalo ir valgyti yra per sunki užduotis;
• vaikas gali gerai valgyti kelis kartus per dieną kelias dienas, o paskui kelis kartus iš eilės nieko nevalgyti arba kelias dienas ar savaitę valgyti tik vieną patiekalą ir daugiau nieko. Tai normalu, nes tik pats valgytojas žino, kiek maisto reikia jo organizmo poreikiams patenkinti.

Ką daryti?

• neparodyti vaikui, kad jo elgesys jaudina. Vaikui nepriekaištauti;
• patiekti vieną patiekalą visai šeimai ir atsispirti norui gaminti kitą, jei vaikas atsisako to, kas siūloma;
• pasiūlyti paragauti paruoštą patiekalą – gal patiks? Jei vaikas pasakys: „Atrodo neskanu, nevalgysiu ar panašiai“, ramiu tonu ištarti: „Paragauk ir jeigu bus neskanu – nevalgysi, tačiau tai viskas, ką dabar paruošėme. Jei atsisakysi, teks palaukti kito valgymo“;
• patiekti įvairų namuose iš kokybiškų produktų gamintą maistą (pvz., be pridėtinio cukraus, druskos) nesvarbu, ar vaikas jį valgo ar ne. Jei vaikas suvalgė sočius pusryčius ar priešpiečius, jam gali nesinorėti valgyti vėliau;
• nuolat siūlyti naujų maisto produktų, kurių vaikas anksčiau nemėgo. Nesijaudinti, jei nevalgys. Dažnai vaikui naujas maistas tampa skanus, kai jis jo paragauja 10–15 ir daugiau kartų. Patiekalus gardinti žolelių prieskoniais;
• valgyti kartu tik prie stalo gerai nusiteikus ir kaskart pasiūlyti vis kitą patiekalą;
• valgyti kas 3–4 valandas. Vienas vaikas išalksta greičiau, kitas lėčiau;
• nesijaudinti – nepanikuoti, jei linksmas, žaismingai nusiteikęs vaikas atsisakė valgyti. Jei vaikas atsisakė valgyti kelis kartus ir pakito elgesys, pasikonsultuokite su vaiko gydytoju, galbūt mažylis susirgo;
• patiekalus patiekti su išmone, pavyzdžiui, mėsą, daržoves supjaustyti skirtingomis formomis, košę paspalvinti įvairiomis pertrintomis uogomis, vaisiais. Kitaip tariant, prigalvoti visokiausių gudrybių, kurios sutelktų mažylio dėmesį į patiekalą, ir jam taptų smalsu jį paskanauti;
• į lėkštutę nepridėti daug valgio. Vaikai mėgsta mažas porcijas;
• valgydinti iš vaikui skirtų lėkštučių, turėti skirtingos spalvos šaukštelių, šakučių. Pavyzdžiui, jei nevalgo su vienu šaukšteliu ar šakute, pakviesti valgyti su kitu įrankiu, žodžiu, žaisti valgymą. Jei vaikui nepatinka valgyti su įrankiais, leisti maistą imti rankute. Svarbu, kad maisto gabaliukai būtų ne mažesnio kaip 4 cm skersmens – taip bus išvengta rizikos užspringti;
• įtraukti vaiką į maitinimo planavimą (procesą). Leisti jam pasirinkti, kuriuos vaisius ir daržoves nusipirkti, iš kokių gaminti pietus ar vakarienę. Vaikui patinka daržoves rūšiuoti, plauti, sijoti, maišyti, t. y. būti „svarbiam“. Tai motyvuoja vaiką valgyti.

Išrankumas valgiui yra normalus mažų vaikų vystymosi tarpsnis.

Gydytojas pediatras Algimantas Vingras

Ištrauka iš knygos „Vaikų ligų ABC“

Vidurių užkietėjimo priežastys

Vaikai dažnai kenčia nuo vidurių užkietėjimo, kurį sukelia netinkama mityba, stresas, virškinimo sistemos problemos. Organinės kilmės vidurių užkietėjimas gali būti daugelio virškinamojo trakto ligų simptomas. Viena iš tokių – celiakija, dažna vidurių užkietėjimo priežastis – Hiršprungo liga, dėl kurios sutrinka išmatų slinkimas storąja žarna. Kitos priežastys – cukrinis diabetas, rachitas, alergija karvės pienui, nervų sistemos ligos. Šią bėdą gali lemti šalutinis kai kurių vaistų poveikis.

Dažniausiai vaikams pasitaiko funkcinis vidurių užkietėjimas, t.y. nesukeltas ligos. Jis atsiranda tam tikrais vaiko gyvenimo laikotarpiais: kai mažylis pradedamas maitinti kietu maistu, kai pratinamas prie puoduko ir pradėjus lankyti darželį ar mokyklą.

Viduriai gali užkietėti pradėjus duoti tiršto maisto, nes kūdikio žarnynas turi prisitaikyti prie kitokios mitybos. Mažylis pasteni, bet jeigu neverkia, reiškia jam neskauda, taigi nėra dėl ko nerimauti. Prisitaikius prie naujo maisto ir tuštinimasis susitvarkys.

Pradėdami sodinti mažylį ant puoduko, tėveliai turi būti kantrūs, nes jei vaikas jaus jų susierzinimą, tuštinimasis kiekvieną kartą jam sukels stresą. Todėl vaikas pradės protestuoti – norės kakoti, bet to nedarys, o tokio protesto pasekmė – vidurių užkietėjimas.

Ikimokyklinukai ir pradinukai gali bijoti nueiti į tualetą svetimoje vietoje. Taip nutinka, jeigu patogumai ten menki, kaip ir sąlygos, ir vaikas negali ramiai pasituštinti. Tada jis kenčia, nuolat stengiasi sulaikyti išmatas, įtempdamas sėdmenų raumenis, o dėl to užkietėja viduriai. Tėvai turėtų ramiai pakalbėti su vaiku ir rasti drauge šios problemos sprendimą.

Kodėl svarbu neleisti užkietėti viduriams?

Užkietėjus viduriams dėl skausmo tuštinantis vaikas iš visų jėgų stengiasi išvengti šio nemalonaus veiksmo. Nepašalintos išmatos kaupiasi tiesiojoje žarnoje, todėl jas sunkiau išstumti pro išangę. Kaupiantis vis daugiau išmatų, iš jų rezorbuojasi vanduo, todėl jos darosi vis kietesnės ir tuštinantis vis labiau skauda. Dar viena blogybė, kad ilgai stengiantis sulaikyti išmatas perpildyta žarna išsitempia, jos receptoriai darosi mažiau jautrūs ir silpnėja poreikis tuštintis. Dėl to vaikas gali nebejusti noro tuštintis net susikaupus itin dideliam išmatų kiekiui. Aplink sukietėjusias išmatas apibėga skystos, todėl tepasi kelnaitės.

Ilgai nesituštinęs vaikas nervingas, pablogėja apetitas. Besitęsianti problema sutrikdo virškinimo organų funkcijas, nukenčia ir kitų organų veikla. Dėl to sulėtėja vaiko fizinė raida, gali užpulti tokios ligos kaip žarnų uždegimas ar ūminis žarnų nepraeinamumas, šlapimo takų infekcijos. Sunkiai tuštinantis gali atsirasti išangės įplėšų, o tai vaikui sukelia perštėjimą ir niežulį; kraujavimas tuštinantis.

Užsitęsus vidurių užkietėjimui atsiradęs išmatų ir šlapimo nelaikymas lemia nemalonius kvapus. Dėl to kyla socializacijos problemų, vaikui gali tekti patirti patyčias. Nuolatinis diskomfortas tuštinantis, varginantys pilvo skausmai, išmatų nelaikymas gali sukelti psichikos sutrikimus, pavyzdžiui, agresyvumą.

Kaip padėti vaikui?

Pastebėję, kad vaikui užkietėjo viduriai, ilgai nedelskite, nes kuo ilgiau tai tęsis, tuo sunkiau bus atsikratyti šios problemos. Esant stipriems požymiams reikės kreiptis į gydytoją.

Jeigu vidurių užkietėjimą lemia ne liga, gali užtekti mitybos pokyčių, didesnio fizinio aktyvumo, tėvų palaikymo ir laisvinamojo preparato, padėsiančio suminkštinti išmatas, kad jos lengviau pasišalintų. Vieni tokių yra osmosiniai laisvinamieji, padidinantys skysčių kiekį žarnyne ir skatinantys jo peristaltiką bei išsituštinimą. Viena iš tokių tuštinimąsi natūralios sudėties palengvinančių priemonių, tinkančių vaikams, yra 1500 mg glicerolio turinčios žvakutės „Glicerol Inteli”.

Dažna vaikų vidurių užkietėjimo priežastis yra žarnyno motoriką skatinančių skaidulų trūkumas. Taip nutinka, kai vaikas valgo daug perdirbto ar greitojo maisto ir mažai daržovių, vaisių, visagrūdžių maisto produktų, kurie yra pagrindiniai skaidulų šaltiniai.

Todėl būtina pakeisti vaiko mitybos racioną įtraukiant į jį daugiau daržovių, vaisių, taip pat reikia gerti pakankamai skysčių. Vidurių užkietėjimą skatina ir judėjimo stoka. Vaikas turėtų kasdien būti lauke, mankštintis, užsiimti kita fizine veikla.

Svarbu išlikti ramiems, negėdinti vaiko, o jį palaikyti – tuštinimasis turi būti streso nekelianti įprasta kasdienė veikla.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Nešvarių rankų liga

Rotavirusine žarnyno infekcija iki 6 metų perserga beveik visi vaikai. Suaugusieji taip pat suserga, bet liga jiems lengvesnė. Sunkiausia ši liga pirmą kartą susirgusiam mažyliui. Užsikrėsti galima pakartotinai, tuomet paprastai sergama lengviau. Žindomus kūdikius iki 3 mėnesių nuo rotaviruso apsaugo antikūnai, kuriuos jie gauna kartu su motinos pienu.

Ši infekcija perduodama fekaliniu-oraliniu būdu: ligos sukėlėjai išsiskiria su išmatomis. Tai yra nešvarių rankų liga. Nuo rankų rotavirusai į organizmą patenka per burną. Jie plinta per įvairius daiktus ir užterštomis rankomis paruoštą maistą. Greičiausiai užsikrečiama valgant termiškai neapdorotą maistą, pavyzdžiui, sumuštinius, mišraines.  Galima užsikrėsti palietus durų rankeną, laiptų turėklą ar nuo žaislų. Virusas gali plisti per orą pasklidusiais lašeliais kontaktuojant su kosinčiu sergančiuoju.

Rotavirusai sparčiai plinta vaikų kolektyvuose

Rotavirusas yra labai užkrečiamas: kad susirgtumėte, pakanka vos 10 viruso dalelių. Be to, šie virusai labai atsparūs aplinkoje: 4–20 laipsnių temperatūroje jie gali išlikti ant paviršių net kelis mėnesius. Paviršių valymas nepadės, nes šių virusų neveikia švelnūs buitiniai valikliai ir plovikliai. Sunaikinti juos gali tik chloro turinčios dezinfekuojančios priemonės ir virinimas. 

Dėl šių mikroorganizmų atsparumo aplinkoje ir labai mažos užkrečiamos dozės rotavirusinės infekcijos protrūkiai – dažnos bėdos vaikų ugdymo ir mokymo įstaigose. Čia itin palankios sąlygos virusams plisti. Darželiuose, mokyklose, įvairiuose būreliuose vaikai daug laiko praleidžia kartu, be to, dalinasi įvairiais daiktais ir ne visada prisimena apie higieną. Mažesnieji dažnai kiša į burną rankas, kuriomis lietė įvairius paviršius ir žaislus. Rotavirusai gali knibždėti įvairiose viešose vietose, kuriose nedezinfekuojami paviršiai, pavyzdžiui, prekybos centrų vaikų žaidimų erdvėse, ant sauskelnių keitimo stalų.

Nebrandi mažo vaiko imuninė sistema paprastai neatsilaiko prieš užkratą. Grįžę namo vaikai parneša virusų kitiems šeimos nariams, todėl neretai šia infekcija vienu metu suserga visi namiškiai, tarp jų ir suaugusieji.

Veiksmingiausias būdas apsisaugoti nuo rotavirusų – skiepai.  Kūdikiai skiepijami nemokamai ne vėliau kaip iki 32 savaičių amžiaus.

Kas palengvina ligos simptomus?

Rotavirusinės infekcijos inkubacinis laikotarpis, kol atsiranda simptomai, 1–2 dienos. Sergantysis gali užkrėsti dar neatsiradus ligos simptomams. Net pasveikęs jis gali nešioti užkratą apie 10 dienų. Todėl po ligos mažylį nederėtų iš karto vesti į darželį ar kitas vietas, kuriose renkasi vaikai.

Patekęs į organizmą rotavirusas sukelia skrandžio ir žarnyno uždegimą, kuris gali tęstis 3–7 dienas. Itin varginantis ligos simptomas – dažnas tuštinimasis vandeningomis išmatomis, taip pat – vėmimas. Viduriuojama iki 20 kartų per parą. Ligai būdingas bendras silpnumas, karščiavimas, pilvo skausmas. Kai kuriems šia žarnyno infekcija sergantiems vaikams atsiranda sloga ir kosulys, parausta ir skauda gerklė. 

Gydant vaiką svarbu atkurti viduriuojant ir vemiant netenkamus skysčius. Mažyliui nuolat duodama gerti nedideliais kiekiais.

Sergantį vaiką reikia atidžiai stebėti, ar neatsiranda dehidratacijos požymių. Dėl to verta susirūpinti, jei vaikas nesiliauja vemti, viduriuoti, stipriai karščiuoja, negeria skysčių, šlapinasi mažiau nei įprastai, verkia be ašarų. Tada nedelsiant reikia gydytojo, ypač, jeigu serga kūdikis. Dehidratacija gali išsivystyti greitai ir itin pavojinga mažiesiems.

Kitas svarbus dalykas, gydant rotavirusinę infekciją, tinkama mityba. Neduokite vaikui pieno produktų, sulčių, žalių vaisių ir daržovių. Maistas turi būti kuo švelnesnis – neaštrus, neriebus, nekarštas, nekeptas. Tai yra toks, kuris nedirgina dėl ligos jautraus vaiko žarnyno. Tinka troškiniai, sriubos, trapučiai. Vaikas turėtų valgyti dažniau nei įprastai, bet mažomis porcijomis.

Specifinio rotavirusinės infekcijos gydymo nėra, orientuojamasi į simptomų palengvinimą ir skysčių bei elektrolitų atkūrimą. Stipriai viduriuojant gali tekti vartoti geriamąjį rehidracinį tirpalą, kuris padeda kompensuoti prarastas mineralines medžiagas. Susilpninti ligos simptomus padeda probiotikai.

Kaip padeda mieliagrybio S. boulardii probiotikas?

Bet koks viduriavimas, kaip ir sukeltas rotavirusinės infekcijos, yra apsauginė organizmo reakcija, siekiant atsikratyti ligos sukėlėjų ir jų toksinų. Tačiau tai nualina organizmą ir jam reikia pagalbos.

Infekcijų sukėlėjai, taip pat ir rotavirusas, pažeidžia žarnyno gleivinę, sutrikdo jame gyvenančių mikroorganizmų pusiausvyrą, o mikrobiota svarbi normaliai žarnyno funkcijai.

Gelbėjantis nuo žarnyno infekcijos, ypatinga reikšmė teikiama probiotikams – preparatams, padedantiems atkurti normalią žarnyno mikrobiotą.

Vieni tokių preparatų – mieliagrybio Saccharomyces boulardii probiotikas. Šio mieliagrybio nėra žarnyno mikrobiotos sudėtyje, bet jis pasižymi tokiu pat veikimu virškinamajame trakte kaip normali mikrobiota. T. y. neleidžia daugintis pavojingoms bakterijoms, sukurdamas sąlygas gerosioms žarnyno bakterijoms. Todėl atsikuria normali mikrobiota.

Gydant viduriavimą šis mieliagrybis naudingas tuo, kad slopina ligą sukeliančių mikroorganizmų ir jų toksinų poveikį. Jis neleidžia patogeniniams mikroorganizmams prisitvirtinti prie žarnyno ląstelių. S. boulardii skatina imunitetą, padidindamas imunoglobulino A – virškinamojo trakto apsaugai nuo infekcijų svarbaus antikūno – koncentraciją žarnyne.

Šis mieliagrybis yra atsparus skrandžio bei tulžies rūgštims, virškinimo fermentams, todėl žarnyną pasieka gyvybingas. Be to, atsparus antibiotikams, o tai reiškia, kad jį galima vartoti kartu su šiais vaistais. S. boulardii nelieka žarnyne visam laikui, o po 2–5 dienų pasišalina nebevartojant probiotiko.

Vartojant šio mieliagrybio probiotiką, esant bet kurios priežasties sukeltam viduriavimui, sumažėja viduriavimo trukmė ir dažnumas. Geriausia pradėti jį gerti nuo pat infekcijos pradžios. 

Parengė Undinė Gilė

Kodėl maži vaikai dažnai suserga otitu?

Vidurinės ausies uždegimą (otitą) skatina vaiko anatominiai ypatumai. Vidurinės ausies ertmė yra sujungta su nosiarykle Eustachijaus vamzdžiu. Šis vamzdis, reguliariai atsiverdamas, reguliuoja oro cirkuliaciją ir slėgį vidurinėje ausyje, pro jį pašalinamas sekretas. Skirtingai nuo suaugusiųjų, vaikų Eustachijaus vamzdis yra trumpas, platus ir išsidėstęs horizontaliau. Todėl infekcija lengviau per jį prasiskverbia iš nosiaryklės į vidurinę ausį, o joje susikaupęs sekretas sunkiau pasišalina.

Otitas paprastai yra peršalimo ligų komplikacija, jį sukelia tie patys virusai ir bakterijos, dėl kurių atsirado viršutinių kvėpavimo takų infekcija. Šie patogenai iš nosies gleivinės per Eustachijaus vamzdį nukeliauja į vidurinę ausį. O maži vaikai itin dažnai serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Vaiko imuninė sistema dar silpna, todėl nesugeba tinkamai kovoti su infekcijomis. Otito priežastis gali būti alerginis rinitas, kuris taip pat dažnas vaikams.

Ne kiekvienas mažas vaikas moka taisyklingai išsipūsti nosį. Stiprus nosies pūtimas – galima vidurinės ausies infekcijų priežastis. Išskyros iš nosies dėl didelio slėgio pasiekia ausį.

Dar viena priežastis, lemianti otitą vaikams, jog jų adenoidai dažnai yra padidėję. O šie išsidėstę greta Eustachijaus vamzdžio ir gali užblokuoti jo nosiaryklinę angą. Nors ir adenoidai – imuninės sistemos dalis, juose užsilikusios bakterijos sukelia lėtines kvėpavimo takų ligas. Šios bakterijos pro Eustachijaus vamzdį gali patekti į vidurinę ausį.

Kas išduoda ligą?

Vidurinės ausies uždegimas atsiranda staiga. Kartais temperatūra pakyla iki 39 °C. Stiprus ausies skausmas nuolat pravirkdo mažylį, jis prastai miega ir atsisako žįsti. Ligoniukas nuolat tampo skaudamą ausį, trina ją į pagalvę. Vyresni vaikai jau gali pasiskųsti ausies skausmu, užgulimu, pasidaro irzlūs, neramūs. Iš ausies gali pasirodyti išskyrų.

Vidurinės ausies būgninėje ertmėje yra 3 maži klausomieji kauliukai: plaktukas, priekalas ir kilpa; perduodantys garsus į vidinę ausį. Susirgus vidurinės ausies uždegimu ši funkcija sutrinka, todėl susilpnėja vaiko klausa. Ausies uždegimas gali sukelti net pykinimą ir vėmimą. 

Patekę į ausį mikrobai gali lemti ūminį pūlingą vidurinės ausies uždegimą, kurio dažna kaltininkė bakterinė infekcija. Ligos priežastys – ilgalaikė sloga, sinusitas, adenoiditas, angina, faringitas. Esant tokiam uždegimui už būgnelio susikaupia pūlių. Pirmiausia pajuntamas ausies skausmas, kuris gali būti pulsuojantis ir plisti į skruostą arba kaklą, pakyla temperatūra. Pūlių spaudžiamas būgnelis gali pratrūkti. Tada pūliai išteka ir sumažėja skausmas.

Susirgus bet kuria ūmine kvėpavimo takų liga, būtina tinkamai gydytis. Taip galime išvengti komplikacijos – vidurinės ausies uždegimo.

Ar būtina tuojau pat kreiptis į gydytoją?

Dažniausiai otitas nėra sunki ir pavojinga liga, ypač vyresniems vaikams. Uždegimas būna vienpusis, labai stipriai nekarščiuojama ir gali praeiti savaime per dvi– tris dienas. Tuomet pirmomis dienomis užtenka nuskausminamųjų vaistų.

Todėl vos suskaudus ausiai galima neskubėti pas gydytoją. Ausies skausmas signalizuoja tėvams apie negalavimo priežastį. Jei temperatūra itin nevargina, vaikas aktyvus, jį galima kelias dienas stebėti namuose ir gydyti nuskausminamaisiais vaistais. Tačiau jei skausmas stiprėja, pradeda bėgti pūliai, atsirado kitų pablogėjusios savijautos požymių, reikia gydytojo.

Kad sloguojantis vaikas nesusirgtų otitu, svarbu tinkamai prižiūrėti nosį, jog iš jos pasišalintų sekretas. Kuo mažiau jo bus nosyje, tuo mažiau ir virusų. Ją reikia nuolat praplauti, pavyzdžiui, jūros vandeniu, ir lašinti gleivinę sutraukiančius vaistus. Jei mažylis nemoka išsipūsti nosies, naudokite specialius aspiratorius, kad išsiurbtumėte gleives. Sloguojantį mažylį guldykite ant aukštesnės pagalvės, kad nosies išskyros nepatektų į ausies ertmę.

Pirmiausia – nuskausminame

Ausies skausmas yra labai stiprus ir erzinantis, išsekina vaiką, todėl svarbiausia jį numalšinti ir tai reikia padaryti greitai. Pirmąją pagalbą vaikui gali suteikti mama.

Greitai skausmą numalšina vietiniam simptominiam gydymui skirti ausų lašai ir mažylio savijauta pagerėja. Ausų skausmui malšinti tinka lašai, kurių sudėtyje yra anestetikų, pavyzdžiui, lidokaino, taip pat – uždegimą slopinančios medžiagos, pavyzdžiui, fenazono. Tokius lašiukus pravartu turėti namų vaistinėlėje.

Šiuos lašus galima naudoti esant nekomplikuotam vidurinės ausies uždegimui, jeigu nėra trūkęs būgnelis. Jie bus nepakeičiama skubi pagalba skausmui užpuolus staiga, pavyzdžiui, savaitgalį ar kelionėje. Vaistai lašinami gulint ant šono (sveikoji ausis turi būti išorėje), šiek tiek patraukus ausies kaušelį į viršų, kad jie nutekėtų iki ausies būgnelio. Po to reikėtų keletą minučių pagulėti. Jei pakilo aukšta temperatūra, sugirdoma karščiavimą mažinančių vaistų.

Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė

Kodėl vaikai dažnai serga bronchitu?

Ūminis bronchitas yra bronchų gleivinės uždegimas. Šia liga vaikai daugiausiai serga rudenį ir žiemą. Pagrindiniai ligos sukėlėjai yra virusai ir tik kartais dėl jos kaltos bakterijos. Virusus, grįžę į mokymo ir ugdymo įstaigas, vaikai greitai perduoda vieni kitiems. Šis užkratas sparčiai plinta per sergančiojo paskleistus lašelius ore.

Bronchitą sukelia visi virusai, kurie provokuoja viršutinių kvėpavimo takų ligas: rinovirusas, adenovirusas, gripo, paragripo, respiracinis sincitinis virusas. Užsikrėtus šiais virusais pablogėja vaiko savijauta, apninka sloga, atsiranda kosulys, peršti gerklę, šokteli temperatūra, maudžia raumenis. Infekcijai iš viršutinių kvėpavimo takų nukeliavus į bronchus, susergama bronchitu.

Susirgus šia liga bronchų gleivinė paburksta ir gamina daugiau gleivių, atsiranda nuolatinis, kartais net labai skausmingas kosulys. Pirmomis ligos dienomis vargina sausas kosulys. Vėliau pradedama atkosėti skreplių ir kosulys pasidaro švelnesnis. Kiti bronchito požymiai: kosint atsirandantis skausmas už krūtinkaulio, silpnumas, raumenų skausmas. Temperatūra gali pakilti ir aukšta, ir tik šiek tiek šoktelti, o kartais visiškai nekarščiuojama. Persirgus ūminiu bronchitu, kosulys išlieka maždaug 3 savaites, tačiau kartais užsitęsia ilgiau nei mėnesį.

Bronchitu itin dažnai serga 3–5 metų vaikai. Vyresniems nei penkerių apatinių kvėpavimo takų gleivinės uždegimas pasireiškia rečiau, nes imuninė sistema greičiau reaguoja virusui patekus į organizmą, tačiau ir jie gali susirgti.

Svarbiausia – nepraleisti ligos pradžios

Išvengti viršutinių kvėpavimo takų infekcijos komplikacijos – ūminio bronchito galima tinkamai gydantis. Jei kamuoja stiprūs peršalimo ligos simptomai, visada kreipkitės į pediatrą, kad laiku padėtų vaikui. Rudenį būtinai paskiepykite vaiką nuo gripo: skiepai apsaugos ir nuo komplikacijų.

Susirgus bronchitu, taip pat svarbu neuždelsti gydytis, kad infekcija nepasiektų plaučių ir nesikomplikuotų į plaučių uždegimą. Be to, užsitęsęs ūminis bronchitas gali virsti lėtiniu, pavyzdžiui, obstrukciniu bronchitu. Tuomet dėl gleivinės paburkimo ir gausių išskyrų susiaurėja kvėpavimo takai, o dėl to atsiranda dusulys, triukšmingas iškvėpimas, auskultuojant girdimi karkalai.

Pastebėjus bronchito požymius, būtina kreiptis į gydytoją. Ūminis bronchitas gydomas malšinant varginančius simptomus skausmą bei temperatūrą mažinančiais, atsikosėjimą lengvinančiais vaistais, vaistiniais preparatais, kurie skystina bronchų sekretą, kad jis lengviau pasišalintų. Patariama vartoti daug skysčių, pavyzdžiui, šiltos arbatos, kad suskystėtų ir lengviau ištekėtų skrepliai. Vaikas dažniau maitinamas, bet mažesnėmis porcijomis.

Pagrindinis ir itin varginantis bronchito simptomas – kosulys, kuris išsekina vaiką, kartais net sukeldamas vėmimą. Todėl palengvinti mažylio būklę turime nedelsdami.

Inhaliacijos – greitas būdas padėti kosulio kamuojamam vaikui

Palengvinti vaiko būklę padeda inhaliacijos. Šios procedūros atliekamos inhaliatoriumi, kuris paverčia tirpalą į smulkias aerozolio daleles. Įkvėpus tokias daleles, vaistas pasisavinamas daug greičiau ir efektyviau, pasiekdamas reikiamą kvėpavimo takų vietą. Todėl užtenka mažesnės dozės, o įkvepiamas vaistas, efektyviai padėdamas pasišalinti gleivėms, greičiau palengvina ligos simptomus. Pvz., tirpalas „Tacholiquin“, sumažina kvėpavimo takų gleivinės paburkimą ir tokiu būdu fiziškai padeda išsiskirti tirštam sekretui bei gleivėms, taip pat lengviau pašalinti jas iš kvėpavimo takų. Be to, inhaliuojami vaistai neveikia virškinamojo trakto, kaip vartojant geriamuosius preparatus.

Toks gydymas patariamas sergant ir peršalimo ligomis, ir bronchitu ar plaučių uždegimu.

Idealus variantas gydant bronchitą, ypač mažam vaikui, tinklelinis inhaliatorius, kuris yra mažo dydžio ir lengvutis. Tokį prietaisą visur galite pasiimti su savimi. Tinkleliniai inhaliatoriai veikia tyliai, todėl neišgąsdins mažo vaiko. Procedūrą patogu atlikti ir gulinčiam, ir žaidžiančiam, ir bet kuria kita veikla užsiimančiam vaikui. Be to, prireikus jį galės naudoti ir bet kurio amžiaus suaugęs šeimos narys.

Tačiau ne visi inhaliatoriai tinka bronchitui gydyti. Reikia atkreipti dėmesį į išpurškiamų dalelių dydį. Apatiniams kvėpavimo takams reikalingos 1–3 mikronų aerozolio dalelės, nes didesnės užsilaiko gerklėje ir nepasiekia bronchų. Toks gydymas nėra efektyvus. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kiek procentų 1–3 mikronų dalelių išpurškia inhaliatorius (įkvepiama frakcija). Turėtų būti > 70 % mažų aerozolio dalelių.

Nepamirškite, kad tinkamiausią vaikui vaistą inhaliacijoms turėtų parinkti gydytojas.

Tinkleliniuose inhaliatoriuose galima naudoti bet kokius gydytojo išrašytus vaistus. Be to, jie gali pasitarnauti sezoninių ligų prevencijai – naudojant fiziologinį tirpalą (pavyzdžiui, „Rinoflux”).

Parengė Undinė Gilė