Karjera jaunai moteriai ne mažiau svarbi gyvenimo sritis kaip vyrui. Mėgstamas darbas suteikia saviraiškos galimybę, pasitikėjimo savimi. Šiaulietė Indrė Motiejūnė, dviejų Vero Moda drabužių parduotuvių vedėja, buvo įsisukusi į darbo verpetą taip, kad kartais dirbdavo net be laisvadienių. Nuolatinis važinėjimas iš vienos parduotuvės į kitą, vadovavimas kolektyvui, domėjimasis mada, bendravimas su įvairiais žmonėmis: moteris puikiai jautėsi darydama tai, kas labai patinka. Pašėlęs darbo tempas jau buvo tapęs gyvenimo būdu. Dabar Indrė, prieš pusketvirto mėnesio tapusi mama, sako: „ Neįsivaizduodavau, kad galėčiau visą dieną būti namie .“
Su metais vyresniu Simu Indrę susiejo mokyklinė meilė. Simas žaidė mokyklos krepšinio komandoje, o ji buvo šios komandos palaikymo grupės šokėja. Taip ir susipažino, o po kurio laiko prasidėjo draugystė, meilė, barniai, išsiskyrimai, kol prieš trejus metus abu suprato, kad negali gyventi vienas be kito ir susituokė. „Po vestuvių viskas pasikeitė, – sako Indrė, – beveik niekada nebesipykstame, tapome vienas kitam tolerantiškesni, stengiamės visada ramiai rasti kompromisus, galbūt tiesiog subrendome santuokai.“
Kaip vaikelis pakeitė gyvenimą, įpročius, ar lengvai susitaikei su pokyčiais? Ar depresija po gimdymo nebuvo užklupus? Nesusimąstydavau, kad mažas žmogutis galėtų padaryti mane tokią svarbią ir taip stipriai pakeisti mano gyvenimą. Nė nenumaniau, kad taip nuostabu būti mama, kad galiu jausti tiek daug meilės, šilumos, džiaugsmo, kraustytis iš proto iš laimės vien dėl paprasčiausios vaiko šypsenos. Neįsivaizdavau, koks ypatingas jausmas yra pamaitinti alkaną kūdikį.
Gimus vaikeliui teko pakeisti visus savo įpročius. Anksčiau miegodavau, kiek norėdavau, ir nesijaudindavau, kad vėlai užmigau. Telefonu kalbėdavau ramiai, mano drabužiai nebuvo dėmėti ir negalvodavau apie skiepus. Su visais pokyčiais tikrai nebuvo taip paprasta susitaikyti. Pirmosios savaitės buvo nelengvos. Buvo ir ašarų, galvoje sukosi visokios mintys: ar viską gerai darau, ar mažyliui nieko netrūksta. Po to įsitikinau, kad savo vaikui visada būsiu pati geriausia mama. Dabar jau iškart suprantu iš verksmo, ko jis nori, ar jam ką nors skauda, ar šiaip dėmesio reikalauja. Mus sieja ypatingas ryšys, kuriam nereikia žodžių…
Ar planavote vaikelį? Prabėgus maždaug metams po vestuvių buvome pasirengę susilaukti vaikelio. Tik viskas vyko ne taip sklandžiai, kaip tikėjomės. Maždaug metus nepavyko pastoti. Buvo tikrai nelengva, bet jei ko nors noriu, dedu visas pastangas, kad kuo greičiau įgyvendinčiau tai, ką suplanuoju. Taigi nusprendėme nebelaukti ir pradėjome lankytis pas gydytojus. Tyrimų rezultatai buvo geri, todėl, matyt, tiesiog dar nebuvo lemta mūsų mažyliui ateiti į pasaulį. Nurimome sužinoję, kad abu esame sveiki, ir liko toliau kantriai laukti to stebukliuko. Kai pasijutau besilaukianti, abu su vyru verkėme iš džiaugsmo, vis dar negalėjome patikėti, kad pagaliau turėsime vaikutį…
Kaip praėjo nėštumas? Kadangi nebuvo lengva pastoti, kaip tik įmanoma stengiausi išsaugoti nėštumą. Pirmus tris mėnesius gėriau Duphaston, kad lėliukas geriau įsitvirtintų. Visą nėštumą gėriau vitaminus Pregnacare plius. Jaučiausi puikiai, nesirgau ir neteko gulėti ligoninėje. Kartais užeidavo stiprūs galvos skausmai, bet vaistų negėriau, stengiausi naudoti natūralias priemones (mėtų arbatą, kompresus ant galvos, ilgiau pagulėti).
Kaip rūpinaisi savim ir būsimo vaikelio sveikata nėštumo metu, gal mitybą pakeitei, stengeisi sveikesnius produktus valgyti? Mitybos įpročius pakeičiau iš pagrindų… Anksčiau skubėdama darbe dažnai nespėdavau papietauti. Būdama nėščia taip nebesielgiau. Stengiausi valgyti tik sveikus produktus ir tik namuose pagamintus patiekalus. Nebesimaitinau kavinėse, valgyklose, nepirkdavau pusgaminių iš prekybos centrų.Visada galvodavau, kad tai, ką suvalgau aš, suvalgo ir vaikutis. Todėl net nesinorėjo jokių gazuotų gėrimų, traškučių ir t. t. Valgydavau kasdien įvairų maistą, kad organizmas gautų užtektinai kalcio, baltymų, vitamino C, ląstelienos, geležies ir kitų medžiagų. Gerdavau nemažai skysčių, daugiausia vandens. Vyras perėmė daug darbų namuose, kad tik aš nepavargčiau. Stengiausi kuo daugiau būti gryname ore. Nė vienos dienos negulėjau lovoje, nes nemanau, kad nėštumas yra liga. Mityba ir dabar išliko panaši. Nesistengiu, kad visas maistas būtų vien ekologiškas, tačiau perku sveikus produktus, atidžiai skaitau jų sudėtį. Joručiui daržoves ir vaisius vasarą seneliai užaugins sode, mėsytę pirksime iš žinomo ūkininko, bet saldumynais mažylį kartais palepinsiu.
Ar ramus vaikelis, ar lengvai užmigdot? Nėštumas praėjo ramiai, be streso, įtampos, galbūt todėl ir vaikelis labai ramus. Nuo pat pirmų dienų gerai miega ir leidžia mums pailsėti, o vakarais – pažiūrėti filmus ar paskaityti knygą. Ypatingai migdyti jo nereikia – užmiega savarankiškai. Svarbiausia pamatyti, kada vaikas jau pavargo, ir nebevarginti jo žaidimais ar kalbinimais. Kartais, kai jau būna pervargęs ir irzlus, pasūpuoju ant rankų, padainuoju kokią lopšinę, paduodu čiulptuką.
Kaip vyras prisideda prie vaikelio priežiūros? Pirmą mėnesį vyras buvo kartu su mumis namuose ir viską darėme drauge. Jis moka ir pamaitinti, ir užmigdyti, ir išmaudyti mažylį. Dabar vakarais su vaikučiu būna vyras, leidžia man atsipūsti po dienos. Visiškai ramiai palieku juos vienus, nes tikrai žinau, kad ne prasčiau už mane viskas bus padaryta.
Sėdėjimas su vaiku namie kai kurioms moterims – kančia, ką darai kad gyvenimas netaptų rutina? Buvimas su vaiku namie yra pats didžiausias malonumas. Jaučiuosi rami, nes nereikia niekur skubėti, galiu kiekvieną minutę skirti savo mažyliui. Buvimas namie man nėra rutina, nes kasdien darome ką nors naujo, kasdien ką nors išmokstame, tobulėjame, lavinamės, augame. Nesu aš iš tų mamų, kurios gimus vaikui visiškai pamiršta save. Juk mano Joriukas nori turėti gražią ir linksmą mamą! Tėvelis arba seneliai mielai išleidžia vakarais į sporto klubą, su draugėmis kavos išgerti ar kur prasiblaškyti, į kirpyklą arba soliariumą. Savaitgaliais seneliai išleidžia mus su Simu į filmą ar tiesiog ramiai dviese pasėdėti kavinėje. Tačiau visada skubame sugrįžti pas savo angeliuką…
Ar galvoji apie apie auklę ir grįžimą į darbą? Vaikelį planuoju auginti dvejus metus, tikrai nenoriu jo palikti auklei, nes neįsivaizduoju, kaip galėčiau savo brangenybę patikėti svetimam žmogui, nematyti, kaip jis išmoksta vaikščioti ar ištaria pirmą žodį. Noriu pati užauginti savo sūnelį, visko jį mokyti, perteikti jam savo meilę ir šilumą.
Kalbėjosi Dalia Petrutytė (Nuotraukos iš asmeninio archyvo)
