Pritrūkti geležies gali dėl įvairių priežasčių tiek suaugusiajam, tiek bet kurio amžiaus vaikui, o dėl to nukenčia visas organizmas. Mat šis mikroelementas yra būtinas raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) sudėtyje esančio baltymo hemoglobino komponentas. Svarbi eritrocitų funkcija yra pernešti deguonį iš plaučių į visus organizmo audinius, taip pat pašalinti anglies dvideginį. Trūkstant geležies šis procesas sutrinka, o ilgai nepapildant šio mikroelemento atsargų, gali išsivystyti liga – geležies stokos anemija (mažakraujystė).
Dažniausiai geležies pritrūksta moterims ir vaikams
Geležies kasdien visi prarandame su šlapimu, prakaitu, išmatomis. Tačiau su šio mikroelemento trūkumu reprodukcinio amžiaus moterys susiduria kur kas dažniau negu vyrai.
Moterims šio mikroelemento reikia daugiau, nes jo netenka su mėnesinių krauju. Geležies poreikis didesnis nėštumo, žindymo laikotarpiu, kai ji eikvojama vaisiui, placentai ir kūdikiui, kai daug kraujo moteris netenka gimdydama.
Didesnis geležies stokos pavojus ir vaikams nuo pat gimimo. Vaikas gali gauti per mažai geležies iš mamos organizmo dėl anemijos nėštumo metu, priešlaikinio gimdymo, daugiavaisio nėštumo. Taip pat – per anksti nukirpus virkštelę, nes tuomet į naujagimio organizmą patenka tik dalis placentoje ir virkštelėje esančio kraujo. Didesnę geležies stokos tikimybę turi neišnešioti mažyliai. Sparčiai augant, vaikams reikia daugiau geležies, todėl jiems taip pat gali neužtekti iš maisto gaunamo šio mikroelemento.
Trūkstant geležies sausėja oda, slenka plaukai, kamuoja nuolatinis nuovargis, sunku susikaupti, dažniau kartojasi infekcinės ligos. Vystantis anemijai atsiranda dusulys, galvos skausmas, padažnėja širdies plakimas, sunkiau pakeliamas fizinis krūvis, prasčiau sekasi susikaupti. Dėl geležies trūkumo gali sulėtėti vaiko augimas, jo gebėjimai prastesni negu bendraamžių.
Prireikia specialių tyrimų
Iš pradžių geležies trūkumo galima nepastebėti. Mat organizmas prisitaiko prie tokios situacijos ir neretai kažkiek laiko simptomai neatsiranda. Šio mikroelemento trūkumas papildomas iš organizme sukauptų atsargų, tačiau ilgainiui jos išsenka. Išnaudojus geležies atsargas, sumažėja hemoglobino, taip pat eritrocitų kiekis kraujyje ir atsiranda nemalonūs simptomai. Latentinė (nepastebima) anemija dažniausiai nustatoma atsitiktinai, ištyrus baltymo feritino kiekį kraujyje.
Didžioji dalis organizme esančios geležies yra hemoglobino sudėtyje, o kita susijungusi su feritinu. Jo kiekis laikomas geležies atsargų organizme rodikliu. Daugiausia feritino yra kaulų čiulpuose, blužnyje ir kepenyse. Geležies kiekiui svarbus baltymas transferinas, kuris sujungia ir perneša geležį į audinius. Transferinas padeda reguliuoti geležies kiekį kraujyje: trūkstant geležies transferino padaugėja. Nustatyti geležies stoką padeda feritino ir transferino tyrimai. Bendras kraujo tyrimas gali neparodyti geležies trūkumo.
Ilgai besitęsiantis geležies trūkumas pavojingas bet kurio amžiaus žmogui, nes gali būti įvairių lėtinių ligų priežastis. Todėl būtina laiku kreiptis į gydytoją ir nuolat stebėti šio mikroelemento kiekį organizme. Ypač tais gyvenimo periodais, kai geležies reikia daugiau, svarbu nepamiršti šio negalavimo prevencijos, kuriai dažniausiai prireikia geležies preparato.
Hemo geležies preparatai – geriau pasisavinama ir žarnyno toleruojama geležis
Iš maisto gauname dviejų formų – hemo ir ne hemo geležies. Dvivalentės hemo geležies, kurios turi mėsa, žuvis, paukštiena, kepenys, biologinis prieinamumas yra didesnis. Augaliniame maiste, pavyzdžiui, daržovėse, vaisiuose, grūduose, randama trivalentė ne hemo geležis, kurios organizmas gali pasisavinti kur kas mažiau. Hemo geležis yra 2–3 kartus geriau pasisavinama nei ne hemo. Be to, pasisavinti geležį iš augalinio maisto trukdo tam tikros medžiagos, esančios kai kuriuose maisto produktuose, pavyzdžiui, piene, žaliojoje ir juodojoje arbatoje, grūduose.
Atsiradus geležies trūkumui, visavertė ir subalansuota mityba neišgelbės. Geriausiu atveju maistas gali patenkinti fiziologinį geležies poreikį. Esant didesniam geležies poreikiui arba jau nustačius šio mikroelemento stoką, taip pat anemiją, skiriami geležies preparatai.
Šio mikroelemento preparatai taip pat yra dviejų rūšių – vienų sudėtyje yra hemo geležis, kitų ne hemo geležis. Gerai įsisavinama hemo geležis iš karto absorbuojama dvylikapirštėje žarnoje. Kad organizmas galėtų įsisavinti ne hemo geležį, ji, veikiama fermento – geležies reduktazės, turi transformuotis į hemo geležies formą. Todėl ne hemo geležis yra lėčiau ir prasčiau absorbuojama.
Ne hemo geležies pasisavinimas iš preparato, kaip ir iš maisto, pablogėja, jei ji vartojama kartu su arbata, kava, pienu. Kalcio preparatai ir skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai taip pat blogina tokios formos geležies pasisavinimą. Tinkamai pasisavinti ne hemo geležį trukdo didelės magnio, cinko dozės.
Vartoti geležies preparatą tenka gana ilgai: nuo trijų iki šešių mėnesių. Todėl patariama rinktis hemo geležies preparatą. Iš jo geležies pasavinama žymiai daugiau, be to, šiam procesui netrukdo nei maisto medžiagos, nei skrandžio rūgštis. Todėl geležies atsargoms organizme atkurti užtenka mažesnių dozių.
Svarbus hemo geležies preparato privalumas, kad jis gerai toleruojamas ir nedirgina virškinamojo trakto. O ne hemo geležies preparatai dažnai sutrikdo virškinimą ir sukelia šalutinį poveikį, pavyzdžiui, pykinimą, vėmimą, viduriavimą, burnoje gali atsirasti metalo skonis. Ypač svarbu pasirinkti žarnyno nedirginantį geležies preparatą turintiems virškinimo sutrikimų, jautrų žarnyną.
Parengė Undinė Gilė
