Bendraudami su vaiku ar tarpusavyje kalbame ne monotoniškai, o intonuodami, vartojame turtingą leksiką, gestikuliuojame, palaikome akių kontaktą, prisiliečiame. Kiek ir kurių iš šių pojūčių gali suteikti kalbantys žaislai ir balsas, sklindantis iš telefono / planšetės ekrano?
Teigiama, kad pats žodis (kaip garsų eilė) apima maždaug tik dešimtadalį savo reikšmės. Likusioji reikšmės dalis priklauso nuo kalbos melodingumo (ritmų, lyriškumo, tembro) ir kontakto su pašnekovu. Stengdamasis bendrauti, vaikas kaip išgalėdamas studijuoja suaugusiojo balsą, stebi jo lūpas ir akis, rankų judesius, to elektroninė kalba pasiūlyti negali.
Kalba – tai bendravimas, kurio kalbantys žaislai nepakeis
Jau čiauškėdami kūdikiai pradeda mokytis kartoti / mėgdžioti aplinkoje girdimus nesudėtingos artikuliacijos garsus ir jų junginius. Kūdikiui svarbu matyti kalbančiojo veidą, stebėti lūpų judesius. Šiuo laikotarpiu formuojasi geras įprotis – kartoti / mėgdžioti suaugusiojo kalbą. Iš pradžių vaikas imituoja pavienius garsus ir jų junginius, kiek vėliau – tokiu pat būdu mokosi tarti pirmuosius žodžius.
Kad pradeda vystytis kalbos supratimas, rodo mažojo žmogučio gebėjimas pakartoti garsų junginius, o tai padaryti nėra lengva. Reikia suvokti garsus, juos atsiminti ir, įdarbinus artikuliacinį aparatą, ištarti. Stebėti kalbančiojo lūpų judesius tai padaryti lengviau.
Ilgalaikiai tyrimai patvirtina, kad suaugusiųjų ir vaikų pokalbiai yra itin svarbūs ankstyvajam kalbos vystymuisi. Tyrimai rodo, kad 2–48 mėn. mažylių bendravimas su suaugusiaisiais yra esminė jų kalbos raidos dalis.
Gajus mitas, jog aplinkos kalba, kaip mokymosi šaltinis, gali būti ir kalbantys žaislai, ir ekranai (televizorius, planšetės, telefonai ir kt.). Vis dėlto gyva kalba nėra tas pats. Kalba, tai socialinis reiškinys, o ne vienpusis informacijos teikimas (pvz., tik objektų įvardinimas). Kalbos mokomasi ne klausantis pasyvaus iš ekrano sklindančio monologo, o iš gyvo kontakto, aktyvaus dialogo per akių kontaktą, veido mimikas, reakcijas – tai tobulina vaikų kalbos ir bendravimo įgūdžius.
Nustatyta, kad elektroniniai kalbantys žaislai (ne ekranai) neturi neigiamos įtakos kalbos raidai, tačiau jie taip pat nedaro ir teigiamo poveikio. Be to, pastebėta, kad vaikai, vieni žaisdami su kalbančiais žaislais, daug rečiau vokalizuoja (taria garsus ar jų junginius) nei žaisdami su įprastais, nekalbančiais žaislais. Taip pat pastebėta, kad tėvai mažiau bendrauja su vaikais, kai šie žaidžia su kalbančiais žaislais.
Šiandien yra tikrai didelė pasiūla pačių įvairiausių, kaip teigiama, kalbą lavinančių žaislų. Dalies jų garso kokybė tikrai gera, kitų – kur kas prastesnė, kai ir, įgudusiai suaugusiojo ausiai, sunku suprasti, ką žaislas sako. Suprantama, kad iš tokio žaislo naudos kalbos lavinimui nėra, veikiau – atvirkščiai.
Ar užtenka tik girdėti?
Tyrimų rezultatai rodo, kad žodinio bendravimo metu, nepriklausomai nuo amžiaus (tiek vaikams, tiek suaugusiems), kalbos supratimui svarbu ne tik girdėti, bet ir matyti veido išraiškas bei lūpų judesius. Vienas žinomiausių eksperimentų yra McGurk efektas – kai vienu metu klausytojui pateikiama skirtinga garsinė ir vaizdinė informacija (galite paieškoti daugiau apie tai „YouTube“, tikrai rasite ne vieną pavyzdį). Ką žmogus „išgirsta“?
Kitas panašus tyrimas, kai kompiuterio ekrane dalyviams rodytas pieštas kalbančio žmogaus veidas, kurio lūpos judėjo ir skleidė garsą. Dalyviai girdėjo 420 vienskiemenių anglų kalbos žodžių. Pirma grupė girdėjo tik garsą, antra – negirdėjo jokio garso ir tik stebėjo judančias lūpas, bandydama skaityti iš jų, o trečia grupė – ir girdėjo garsą, ir matė lūpų judesius. Pirmuoju atveju kalba atpažinta 55 proc. tikslumu, antruoju atveju – tik 4 proc., o trečiuoju atveju (t. y. tiriamiesiems ir girdint, ir tuo pačiu metu matant kalbančiojo veidą) – 75 proc. tikslumu.
Lietuvių mokslininkų atlikti tyrimai, kuriuose buvo taikytas išgalvotų žodžių kartojimo testas, patvirtina anksčiau minėtus rezultatus – garsas be vaizdo apsunkina kalbos supratimą tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šiuose tyrimuose dalyvavo dvi grupės: vienai grupei žodžiai iš anksto buvo įrašyti ir dalyviams duota klausyti įrašo (vaikai ir suaugusieji girdėjo tik įrašą, vaizdinės informacijos nebuvo). Kitai grupei tyrėjas išgalvotus žodžius kiekvienam dalyviui tarė gyvai (vadinasi, dalyviai ir girdėjo ir matė kalbančiojo lūpų judesius). Dalyvių prašyta pakartoti pirmą kartą išgirstą keistą, niekada iki tol negirdėtą žodį (pvz., gosakluni).
Tyrimo duomenys rodo, jog kai yra galimybė ne tik girdėti kalbą, bet ir stebėti kalbančiojo lūpų judesius, tiek vaikai, tiek suaugusieji kur kas tiksliau pakartojo negirdėtus, neįprastai skambančius žodžius, nei vien tik klausę įrašo.
Pagal Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros lektorės Dr. Eglės Krivickaitės-Leišienės parengtą informaciją
