„Blogos mergaitės“ ir „Patrulio“ duetas – lopšinė pustrečių metų Rokučiui
„Patrulių“ grupės atlikėjo Algirdo Radzevičiaus ir „Blogose mergaitėse“ dainavusios Milisandros meilės istorija – lyg iš serialo. Pirmąkart būsimasis širdies vyras automobilį vairuojančią Milisandrą sustabdė gatvėje, dirbdamas policijos pareigūnu, ir apsvaigino savo šypsena. Tuomet, deja, tęsinio nebuvo, bet vaikino Milisandra užmiršti negalėjo ir vylėsi kur nors dar jį sutikti. Net specialiai gatvėmis važinėjo: gal kur pamatys patruliuojantį žavųjį policininką. Nesisekė, kol vieną vakarą nusmelkė viltis, kai televizoriaus ekrane išvydo naują – „Patrulių“ grupę, o drauge ir širdin įstrigusį vaikiną. Kaip tik Milisandrą atrinko į „Blogų mergaičių“ gupę ir jų keliai susikirto muzikos kompanijojoje „Zuzi Records“. Pagaliau jie susipažino! Iškart vienas kitam į glėbį nepuolė, meilės istorija rutuliojosi palengva – su viliojimo žaidimais, audromis ir atoslūgiais, kol vieną dieną atskrido gandras.
Taip ir susikūrė Radzevičių trio – Algirdas, Milisandra ir mažasis Rokutis. Sūnaus gimimas pagimdė ir naują dainą – lopšinę, kurią jiedu repetavo likus vos savaitei iki sūnelio gimimo, o padainavo Žilvino Žvagulio ir Irenos Starošaitės koncerte, skirdami ją savajam vos savaitės pirmagimiui. Dabar Rokučiui jau pustrečių, Milisandra sustabdė karjerą šou versle, prižiūri sūnelį ir su gardžia vakariene laukia iš koncertų parskubančio namo vyro, švelniai vadinamo Algeliu.
Rokutis tavo gyvenimą pakeitė šimtu procentų. Kaip jautiesi būdama namų židinio puoselėtoja ir mažylio aukle? Ar sunkiai susitaikei su mintimi, kad kurį laiką teks atsisakyti koncertinės veiklos ir karjeros? Apie dainavimą svajojau nuo pat mažens ir labai norėjau atsidurti ant scenos. Pasisekė, kai atrinko į grupę, prasidėjo koncertai, įrašai, veržlus, judantis pirmyn gyvenimas… Ir staiga – stop! Tik sustojau negreitai. Koncertavau iki pat šešto nėštumo mėnesio: Rokutis spardosi į taktą, o aš dainuoju. Dabar esu beprotiškai laiminga, būdama židinio puoselėtoja – ta ugnis liepsnoja! Rokučio gimimas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom, bet aš turiu tokį stebuklą, pilnatvę ir ramybės uostą. Džiaugiuosi savo šeima, nė neįsivaizduoju situacijos, kad jos nebūtų…Algelį galiu drąsiai vadinti savo pirmąja meile: atėjo ji į mano gyvenimą ir drauge su ja iškart vaikutis atkeliavo, matyt, taip buvo lemta… Dabar man svarbiausia – šeima, o koncertinė veikla niekur nedings, kai Rokutis paūgės.
Algelis išvažiuoja koncertuoti, lieki viena su sūneliu namie – su maisteliais, buteliukais, sauskelnėmis… Ar neapninka depresija ir negriaužia kasdienybės rutina? Kai Algelis išvažiuoja ir lieku viena, išblaškau rutiną dainomis: paleidžiu „Blogų mergaičių“ ar „Patrulių“ fonogramas ir dainuoju. Visą laiką viena su vaikeliu nebūnu, susitinku su draugėmis, sugalvojam įvairius teminius vaikų vakarėlius. Kai geras oras, drauge važiuojam į gamtą. Gana aktyvi buvo ši vasara: smagiai leidom laiką su vaikais prie ežero. Puikus oras, saulė, gražu ir gera. Turiu šeimos koncerną: mamytę, tėtį ir geriausią auklę – brolį, kurie visada padeda, taigi, depresija neapninka. Be to,vaikutis nuolat linksmina, nėra kada galvoti apie depresiją, nes nuolat su juo užsiimu: dainelės, šokiai, muzikėlė išblaško kasdienę rutiną. Būti mama – fantastiška: viskas įdomu, kasdien atrandi ką nors nauja: matai, kaip Rokutis auga, vis daugiau supranta.
Dažna moteris vos kelių mėnesių mažylį palieka auklei ir grižta į darbą. Ar nekilo tau tokia pagunda? Ne, nes norėjau pajusti kiekvieną vaiko augimo momentą: pamatyti, kaip jis pradeda šypsotis, ištaria – mama, verkia ir juokiasi. Nenoriu jokių darbų, dabar mieliausias užsiėmimas ir pats didžiausias, svarbiausias darbas, kurį atlieku su malonumu, – auginti vaiką. Ir jam ramiau, kai mama visą laiką šalia. Džiaugiuosi, kad galiu mėgautis motinyste.
Kas daugiausia auklėja Rokutį ir baido jo ožiukus? Auklėja Rokutį visi – ir mes, ir mūsų tėvai, pas kuriuos jis dažnai leidžia laiką. Visiems padeda intuicija, nesivadovaujame specialiomis auklėjimo taisyklėmis. Stengiamės su vaiku susitarti gražiuoju, jam paaiškinti suprantamais žodžiais. Jei kokie ožiukai ateina, gražiai su jais pasikalbam ir Rokutis supranta, kad jiems reikia pasakyti atia, atia. Paglosto tėtį, mane ir save, o tai reiškia, kad vaikas bus geras.
Kaip prie Rokučio priežiūros prisideda tėtis? Rūpintis sūnumi Algeliui malonumas, jis puikiai atlieka visus vaiko priežiūros darbus: ir valgį Rokui gamina, ir prausia, drąsiai galiu juos palikti vienus, žinau, kad bėdų nebus. Galbūt jam padeda paauglystės patirtis: mat dažnai tekdavo pabūti dešimčia metų jaunesnio brolio aukle. Tėtis sugeba užmigdyti vaiką greičiau už mane. Aš turiu pasitelkti į pagalbą visokius migdymo ritualus: daineles, pasakas. Net mini spektakliukus Rokas prieš užmigdamas surengia. Taigi, tai užtrunka. Algelis moka su Rokučiu greičiau susitarti – spėja tik pusę pasakos pasekti ar dalį dainelės padainuoti ir Rokas jau sapnų karalystėj.
Ar domiesi sveika mityba, stengiesi, kad vaikas valgytų natūralius produktus, ar lepini jį saldžiais skanumynais? Nesistengiu, kad maistas būtų vien ekologiškas. Žinoma, parduotuvėje skaitau etiketes ir renkuosi produktus be visokių E ir kitokios chemijos. Pieną, varškę ir kitus pieno produktus, kuriuos vaikas labai mėgsta, perku ūkininkų turgeliuose. Nėštumo metu pasikeitusi mano mityba turėjo įtakos ir visos šeimos maitinimuisi : įpratau valgyti daugiau daržovių, vaisių, mažiau vartoju mėsos. Daugiau valgome žvėrienos, kurios mums parūpina užkietėjęs medžiotojas giminaitis. Saldumynų, žinoma, vaikui nesiūlau į valias, bet kartais palepinu.
Ar dažnai ištrūksti iš kasdienių rūpesčių rato ir skiri laiko atokpėpui? Leidžiu sau atsipūsti: ir su draugėmis išlekiu susitikti ar pasišokti, ir po parduotuves pasibastau. Su Algeliu dviese kur nors išvažiuojam, kad ir prie jūros žiemą, atitrūkstam nuo kasdienybės. Juk turim tiek gerų auklių, kurios mielai pasirūpina Rokučiu.
Ką tik Rokutis pradėjo lankyti darželį. Kaip sekėsi pirmos dienos? Iš pradžių buvo sunku…matyt, todėl, kad vaikas buvo įpratęs prie laisvesnio gyvenimo, o darželyje viskas pagal griežtą grafiką. Galbūt trūko dėmesio: namuose visų žvilgsniai – į jį vieną, o ten, daugiau vaikų, auklėtoja viena. Po to įprato prie naujos aplinkos, susitaikė su savo nauja pareiga. Net taip įsijautė, kad neskuba namo – pamojuoja mums rankute, atseit, per anksti atėjot, aš dar noriu čia pabūti.
Kaip gydai susirgusį sūnų, kaip rūpiniesi jo sveikata, gal žinai kokių specialių receptų? Pasitelkiu liaudiškas priemones, padeda atmintin įstrigę močiutės pasakojimai, mamos patarimai, vaikui sunegalvus ir draugių patarimai praverčia. Stengiuosi, kad vaikas visų jam reikalingų medžiagų gautų iš maisto. Vasarą valgom daug pomidorų, agurkų, kitų daržovių. Dažnai važiuojam į senelių sodybą, o ten kaimynai parūpina įvairiausių daržovių, naminių kiaušinių, varškės, sviesto. Einam mėlyniauti, žemuogiauti, grybauti. Smagu pasibūti miške, pakvėpuoti grynu oru. Atsigauni nuo miesto triukšmo ir dar vitaminų parsineši. Žiemą geriam žuvų taukus, išsispaudžiam iš citrinos vitamino C .
Ar svajoji apie savo karjerą, gal galvoji apie šeimos trio, o gal …kvartetą arba kvintetą? Muzika yra pagrindinė mūsų varomoji jėga. Gyvename aplinkoj, kurioje nuolat dainuojama, namuose visada skamba muzika, tai Algelis dainuoja, tai aš. Net Rokutis turi savo mikrofoną, važiuojam visi drauge į koncertus. Mus supa dainuojantys žmonės. Namuose dažni muzikiniai pasisėdėjimai su draugais ir šeima, Rokutis jau lanko muzikinio ugdymo pamokėles.Vienu vaikeliu tikrai neapsiribosiu, bet bus – kaip Dievas duos. Be abejo, svajoju, kad ateis diena, kai sugrįšiu į sceną ir išnyks dvasinė tuštuma, kurią jaučiu negalėdama užsiimti mėgstamu darbu, kuris drauge yra ir mano hobi.
Kalbėjosi Dalia Petrutytė (Nuotraukos – iš asmeninio archyvo)
