Dar prieš trejetą metų Inesa Šapalaitė gyveno užsienyje – Italijoje ir Anglijoje, vertėsi įvairiausiais darbais, mokėsi kalbų. Čia ji sutiko nemažai draugų – gyvenimas virte virė ir nebuvo kada užvaldyti ilgalaikei nostalgijai Lietuvoje likusiems namiškiams. Greitkelis baigėsi tada, kai moteris suprato, kad laukiasi pirmagimio. Vis dažniau nusmelkdavo mintis, kad niekas geriau nepadės prisitaikyti prie naujo gyvenimo etapo, didžiulės atsakomybės, kaip patys artimiausi žmonės, pirmiausia – mama. Dukrelė Veronika gimė gimtajame Kaune, dabar 2 metų ir 8 mėnesių mergaitė pratinasi prie darželio, o mama dairosi darbo.
Dalį nėštumo teko praleisti namuose ir dar gydytojai liepė mažai judėti, kaip vadavotės iš nuobodulio?
Mano nėštumas buvo komplikuotas, dėl to nuo 23 savaitės gydytojai skyrė lovos režimą. Tai buvo sunkiausia užduotis, nes labai mėgstu judėjimą. Reikėjo kažką veikti ir sugalvojau susikaupusią energiją nukreipti į mezgimą ir gardžius kepinius. Mezgu ir dabar – puošiu dukrelę, dovanoju kitiems, o mano kepti tortai ir keksiukai neišėjo į gera – kas mėnesį priaugdavau po penkis kilogramus.
Gydytojų nurodymų stengiausi laikytis sąžiningai, bet vieną dieną neištvėrusi pasivaikščiojau, nors neatrodė, kad per ilgai, bet mažylė pasibeldė anksčiau. Ji gimė 36 savaičių – tik savaitėlės neiškentė, kad būtų laikoma išnešiotu vaiku. Laimė, neprireikė inkubatoriaus – Veronika svėrė beveik pustrečio kilogramo, bet dukrelę iš karto užpuolė gelta ir teko kelias dienas pagulėti po specialiomis lempomis.
Kiek prakaito reikėjo išlieti po gimdymo, kad nukristų tortų priauginti kilogramai?
Numečiau juos labai greitai ir nesunkiai – padėjo judėjimas. Kasdien su Veronika lauke praleisdavome po 3-4 valandas, o ji miegodavo tik tada, kai vežimėlis judėjo ne pirmyn atgal, o tik į priekį. Negalėjau nei stabtelėti, nei vežimėlio pastumdyti sėdėdama ant suoliuko. Užtat svoris sumažėjo gana greitai.
Kas buvo sunkiausia tapus mama? Ar ilgų motinystės atostogų neaptemdė depresija?
Vadovėliuose smulkiai aprašomi kūdikio augimo etapai, duodama patarimų, bet nerašoma, kaip tapti gera naujai iškepta mama, kurios tyko daugybė bėdų. Sunkiausios buvo bemiegės naktys, kai atsirado pirmieji diegliai: vaikas verkia, o tu nežinai, kaip nuraminti. Džiaugiausi, jog šalia buvo geriausia draugė – mama, patarė ir artimomis tapusios tokios pačios, kaip ir aš, ką tik įžengusios į mamų pasaulį moterys.
Su jomis susidraugavau dar besilaukdama: turėjusios gimdyti kovo mėnesį susibūrėme į būsimų mamyčių grupę. Kitos laukėsi jau antro vaikelio, jos vėliau ir patarė, kaip numalšinti pilvuko skausmą. Bendraujame, dalinamės bėdomis ir patarimais iki šiol – tikras mamyčių klubas. Su šalia gyvenančiomis mamytėmis ne tik kasdien susirašinėjame feisbuke, bet ir susitinkame mieste. Dėl to ir depresijai nėra kada atsirasti. Nespėju sumirksėti, o jau rytą keičia vakaras, ir atvirkščiai.
Veronika pasirodė esanti alergiška pieno baltymui, kaip pastebėjote ligą ir kaip maitinotės?
Suėjus mažylei dviem mėnesiams, atsidūrėme ligoninėje. Iš pradžių išbėrė veiduką, bet tai nekėlė nerimo, kol mergaitė nepradėjo tuštintis kraujingomis gleivėmis, o tuomet jau kilo panika. Man buvo paskirta dieta: reikėjo atsisakyti pieno produktų, jautienos, kiaušinių, vištienos, spalvotų daržovių, iš košių galėjau valgyti tik avižinę. Bet pakeista mityba nepadėjo – alergija vis atsinaujindavo, mes vėl ir vėl atsidurdavome ligoninėje, o kad nepritrūktų skysčių, gelbėdavo lašelinė.
Visos bėdos baigėsi tik tada, kai nustojau maitinti savo pienu ir perėjome prie alergiškiems vaikams gaminamo mišinuko su hidrolizuotais baltymais.
Ar dabar mergaitė sveika – alergijos nebeliko? Gal dar tenka atsisakyti kai kurių maisto produktų?
Kai pradėjau primaitinti, Veronikai taip pat buvo pritaikyta mano ankstesnė dieta. Pavyzdžiui, iš vaisių, ji galėjo valgyti tik Lietuvoje augančias slyvas ir kelių rūšių obuolius.
Nuo vienerių metų vis duodavau paragauti po vieną produktą iš uždraustųjų sąrašo, stebėdama, ar kuris nesukels alerginės reakcijos. Dabar Veronika jau drąsiai valgo viską.
Ne veltui gydytojai ramino, kad iki metų vaikai šią alergiją dažniausiai išauga. Taip nutiko ir mums.
Gal laikotės sveikos mitybos principų? Juo labiau kad mėgstate sodo darbus – turbūt daržovės ir uogos – tik savos?
Stengiamės valgyti sveikiau, bet visko pasitaiko. Mes – pradedantys sodininkai, dar tik mokomės auginti daržoves, vaisius ir uogas. Šiemet galime pasidžiaugti braškių ir įvairiausių vaisių derliumi, bet daržovių užteko tik valgymui.
Kokiomis natūraliomis priemonėmis stiprinate imunitetą?
Nuo ligų saugomės bičių duonele, žuvų taukais, vitaminu D bei buvimu gryname ore.
Kaip sekasi Lietuvoje, ar netraukia atgal į užsienį?
Adaptacija buvo sunki, turbūt kaip ir kiekvienam, grįžusiam iš užsienio. Klimatas skiriasi, žmonės – taip pat, čia mažiau gerai nusiteikusių, patenkintų gyvenimu. O ar traukia atgal? Taip, žinoma, tik ten nėra tos vertybės, kurią turiu čia – mano artimųjų. Niekas nepakeis bendravimo su šeima, brangių žmonių palaikymo, džiaugsmo būti drauge su saviškiais – internetinio ryšio tam neužtenka.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
„Do&An fotografija“ ir šeimos archyvo nuotraukos
