Lina kaskart vis atranda naujų pomėgių, kuriais paįvairina laisvalaikį. Vienu metu patiko bėgioti, po to sėdo ant dviračio. Draugaudama su Gintaru, negalėjo gyventi be slidinėjimo, nes norėjosi būti kuo arčiau būsimo vyro, kuo daugiau laiko praleisti drauge. „Laimė, jis ne medžiotojas – tuomet nežinau, ką reikėtų daryti… Su ašarom akyse, mėlynėm nusėtomis kojom ir rankom, vis tiek stojausi ant slidžių ir čiuožiau nuo kalno. Kiek įgudusi, ruošiausi slidinėti profesionaliau – susipirkau aprangą, jau ir slidžių dairiausi kitai žiemai. Tik planai žlugo – sužinojau, kad laukiuosi.“ – pasakoja Lina Pauliukevičienė.
Taigi teko pomėgius pritaikyti naujai situacijai ir šeimai, todėl Lina atrado kitus mėgstamus užsiėmimus: siuvinėjimą kryželiu, pyragų kepimą, dekupažą. Iš visų jos pomėgių vyrui labiausiai patinka pyragai. Juolab Lina pati pyragų nevalgo, taigi kepa pagal Gintaro užsakymus – bando įvairius receptus, svarbiausia, kad būtų su obuoliais.
– Pyragus, ko gero, ignoruoji dėl figūros?
Per nėštumą kilogramų prisiauginau daug daugiau nei derėtų, bet didžioji pusė nukrito tik grįžus namo. Paskui laikiausi tam tikros mitybos, dariau pratimus ir masažus. Pavyko puikiai – neliko nė vieno nereikalingo kilogramo. O dabar metukų ir dviejų mėnesių Kristupas taip pat prisideda prie to: kartu sportuojam, einam pasivaikščioti ir pabėgioti.
– Kas buvo sunkiausia tapus mama? Ar neapninka depresija vienai su sūneliu namuose, kaip gelbėjiesi, kad gyvenimas netaptų rutina?
Keisčiausia buvo, kad padėties šeimininkė nebe aš, o vaikas. Bet tik iš pradžių. Dabar labai didelių pokyčių nejaučiu, lygiai taip pat išeinu ir pas drauges, ir į kirpyklą, panašius kaip anksčiau namų ruošos darbus atlieku. Kai reikia, padeda mama, anyta ir draugės. Vyro stengiuosi netrukdyti, nebent skubiai prireiktų arba jis būtų laisvas.
Tie pirmieji metai prabėgo nejučia, o ir namuose nesėdim visą laiką. Mano tėvai gyvena už 100 km nuo mūsų, tai pasibūname pas juos porą savaičių, išvažiuojame paatostogauti. Turiu kelias drauges, su kuriomis susitinkame, pašnekame apie vyrus, vaikus, gyvenimą – ir rutinos kaip nebuvę. Geriausias gi poilsis ir atgaiva kiekvienai moteriai – kelios valandos grožio salone ir pusdienis prekybos centre. Kaip vyras sako – mėnesiui ramu (o gal ir dviem).
– Pakalbam apie pradžią. Dauguma moterų gimdo dviese su vyru, o kaip sekėsi tau?
Tikrai buvo nelengva – ne sanatorija, bet pamačiusi Kristupą vargus užmiršau. Vyras gimdyme nedalyvavo, nes aš buvau kategoriškai prieš, ir jis tikrai nesupyko. Ir dabar manau, kad vyrams ten tikrai ne vieta.
– Ką galėtum patarti kitoms mamoms dėl maitinimo krūtimi. Iki kada maitinai, kaip sekėsi?
Vien tik krūtimi maitinau iki 4 mėnesių. Paskui įtraukėme daržoves ir pieno mišinius, nes mano pieno pritrūko. Naktimis dar maitinau iki 9 mėnesių, kol pamačiau, jog Kristupui to nebereikia ir labai lengvai atsisakėme. Iš tikrųjų, maitinimas krūtimi didelis darbas, nes žindanti mama privalo pati tinkamai maitintis, būti kupina gerų emocijų, nes visa tai persiduoda vaikui.
Manau, kad mamytėms reikia ne jaudintis, o vadovautis nuojauta, nes tik pati mama jaučia, kas geriausia jos mažyliui.
– Gal sveikai augini, kad vaikas nesirgtų? Kaip maitini dabar – paūgėjusį Kristupą, kaip manai apsaugoti nuo žalingų vilionių: kokakolos, traškučių ir saldainių?
Galiu pasidžiaugti, kad per metus nė karto nekarščiavo. Buvo sloga, bet tai dantų dygimo pasekmės.
Dėl skanėstų – manau, kad vienas nekaltas saldainiukas dar niekam nepakenkė, o ir visiškai apsaugoti nuo saldumynų vaiko nepavyks. Tikiuosi laikui bėgant susitarsime su sūnum, kiek ir ko galima valgyti. Kol kas Kristupas dar nežino, kas ta kokakola ir bulvių traškučiai. Pati gamindama maistą stengiuosi, kad būtų skanu, sveika ir labai neitų į kūną.
– Ką manai apie ekologišką maistą, ekologiškus vaiko rūbelius, daiktus?
Patys pirmieji Kristupo rūbeliai ir buvo ekologiški. Skalbikliai – taip pat. Bet vėliau viską pakeitėme tiesiog vaikiškais. Tiko. Išsigandau, kad vaikas nebūtų kaip muilo burbule, kuris vieną dieną sprogs ir prasidės alergijos bei bėrimai. Maisto produktus renkamės kiek įmanoma kokybiškesnius, taip pat ir ekologiškus, mėgstame žvėrieną, jautieną.
– Pakalbėkime apie vaikų auklėjimą, bausmes? Gal tuo domėjaisi?
Skaičiau kelias psichologines knygas, straipsnius. Tai pakeitė nuomonę net apie elementarų elgesį su vaiku ir kaip tai gali atsiliepti jo tolimesniam gyvenimui. Dabar mažus ožiukus dažniausiai greitai išvaikome nukreipdami dėmesį. Tikiuosi, kad didelių bausmių nereiks ir užteks pasikalbėti ir paaiškinti.
– Iš kur sužinai apie vaiko priežiūrą, auklėjimą, sveikatą. Kas labiausiai padeda?
Į visus klausimus apie sveikatą atsako ir tikrai daug pataria šeimos gydytoja. Šios srities nepatikiu niekam, nes nematau prasmės ”išradinėti dviratį”. Auklėdami sūnų, ko gero, labiausiai remiamės mūsų tėvų patirtimi ir šiek tiek pridedame savosios, juk visur buvo, yra ir bus spragų.
– Ir pabaigoje tradicinis klausimas – apie svajones. Gal planuojat daugiau vaikų?
Kaip ir kiekviena moteris, turiu labai daug svajonių ir planų… Manau, kad labai trokštant ir kryptingai einant tikslo link, svajonės pildosi. Anksčiau – būdama dvyliktokė, labai norėjau studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Įstojau ir tapau transporto mašinų inžiniere, nors lengva nebuvo. Bet taip pat tikiu, jog svajoti ir planuoti reikia labai tyliai. Viliuosi, kad man pavyks ir dabar!
Kol kas visas dėmesys atiduotas Kristupui, bet, anot patarlės – „Niekada nesakyk niekada“. Be to, draugės sako, kad su dviem vaikais daugiau laisvo laiko atsiranda.
Kalbėjosi Ieva Grabauskienė
