Lietuvių kalbos filologijos bakalaurė Renata Balkuvienė vadovavo didelei drabužių parduotuvei. Gyveno darbu, siekė karjeros, kol į gyvenimą atėjo būsimas vyras Tomas. Tuomet teko sustoti ir suvokti, kad didžiausias moters noras – būti žmona ir mama.
Elenytės tėvelis – Lietuvos kariuomenės karininkas, taigi jo tarnyba neapsiriboja darbu nuo 8 iki 17 valandų, dažnai namuose jo sulaukia daug vėliau, bet žmona ir dvejų metų dukrelė supranta, kad karininko profesija yra ypatinga, reikalauja pasišventimo, tad ir didelių scenų nekelia. Tėtis dukrytei skiria daugiau laiko vakare ir savaitgaliais. Abu skaito knygeles, žaidžia ir analizuoja aplinką. Dukrytei ypač patinka prieš miegą sekamos tėčio pasakos. Ji įsigudrino pasakyti „raktinį žodį“ ir tėtis žino, kokios pasakėlės ji nori.
„Prižiūrėti dukrą mokame abu ir kiekvienas atskirai, tad nuo kūdikystės, kai nustojau maitinti krūtimi, nebuvo problemų palikti dukrą su tėčiu“- džiaugiasi Renata.
– Kaip rūpinaisi savim ir būsimo vaiko sveikata nėštumo metu? Ar dažnai nesirgai ir kokius vaistus vartojai ?
– Stengiausi valgyti kuo įvairesnį ir kuo sveikesnį maistą, juolab, kad nemažai sveikų maisto produktų parsivežame iš kaimo. Iki pat gimdymo daug vaikščiojau ir buvau gryname ore, kad ir koks sunkus tas „pilvas“ buvo. Mano nėštumo metu Lietuvoje siautė Kiaulių gripas. Teko saugotis žmonių susibūrimo vietų, vyras pasirūpino antveidžiais ir vitaminais, o citrina ir česnakas buvo kasdienio maisto raciono dalis. Pirmąjį nėštumo trimestrą kankino pykinimas ir vėmimas, buvo sunku pirmuosius tris mėnesius, bet viskas baigėsi ir dabar turiu mažą džiaugsmelį. Džiaugiuosi, kad nėštumo metu pavyko išvengti ligų, nes nėštukių vartojami vaistai persiduoda ir vaikui, todėl geriau jų išvengti.
– Ar daug svorio priaugai nėštumo metu, kaip susigrąžinai figūrą ….
– Nėštumo metu priaugau 16 kilogramų. Ypatingai svoris augo paskutinius tris mėnesius, kai jau buvau namuose, nes iki dekretinių atostogų dirbau pakankamai judrų darbą. Po gimdymo buvo kiek neramu, įsivaizdavau, kad pagimdysiu ir lakstysiu kaip anksčiau, be papildomų kilogramų. Deja, iš gimdymo namų išvažiavau beveik tokia pati, kokia ir atvažiavau, netgi pilvas atrodė toks pat.
Grįžus į namus, po trijų dienų atėjusi medicinos seselė pasakė auksinius žodžius: „valgyk normaliai, mažylei reikia kokybiško pieno, o po devynių mėnesių nieko papildomo ant kūno neliks“. Tuokart šie žodžiai nuskambėjo kaip utopija, netikėjau. Bet po devynių mėnesių svarstyklės parodė, kad seselė buvo teisi.
– Kokie gimdymo prisiminimai?
– Man labai padėjo vyro dalyvavimas gimdyme – buvo drąsiau. Nubėgus vandenims, prieš vidurnaktį, kartu su Tomu nuvykome į gimdymo namus, tikėjomės, kad viskas vyks labai greitai, tačiau Elenytė gimė po pusės paros. Reikėjo pakentėti, bet kartu su vyru buvo lengviau, o gimus dukrytei, abiejų džiaugsmas buvo neapsakomas. Tapti mama yra kažkas nepaprasto…
– Kaip pasikeitė gyvenimas, gimus vaikeliui, kaip prižiūri mažylę, kad ji augtų sveika?
– Mano gyvenimas pasikeitė radikaliai – gyvenu ramiau nei kol buvau netekėjusi, o visą dėmesį koncentruoju dukrelės auklėjimui ir ugdymui. Rūpinuosi ne tik savimi: esu atsakinga ir už savo šeimą….
Mažylė nuo pat gimimo buvo rami, leido man ir vyrui ilsėtis. Bemiegių naktų maratonas mums kol kas nepažįstamas. Stengiamės saugoti mažylę nuo visokiausių ligų sveikai maitindami ir leisdami jai gerai pailsėti. Prisideda ir mūsų begalinė meilė ir šiluma. Ir žiemą, ir vasarą su dukryte daug laiko praleidžiame lauke, tad stengiuosi jos neperkaitinti ir neperšaldyti. Didelį dėmesį skiriame jos aprangai, kad būtų patogi ir tiktų prie oro sąlygų. Čia kartais naudingos mano vyro kariškio pastabos. Patarimų dėl vaiko priežiūros nešykšti ir močiutės. Tikriausiai, dauguma jaunų mamų apie mažylių auginimą pirmiausia klausia savo mamos, po to dar ir internete paskaito. Manau, svarbiausia vaikui, kad jis būtų sotus, gerai išsimiegojęs, nuolat saugomas ir apsuptas tėvų ir artimųjų meilės.
– Ar neapninka depresija sėdint namuose su mažyle?
– Apie depresiją negali būti nei kalbos, nes vaikelio auginimas – džiaugsmas. Turiu galimybę matyti savo vaikelio augimą ir jo tapimą žmogumi sulig kiekviena sekunde. Baigsis antrieji metai ir prasidės naujas etapas – mažylė eis į darželį, vėliau į mokyklą, mes su vyru – į darbą, ir susitiksime tik vakarais. O dabar šie dveji metai su dukra man yra neįkainojami ir nepakartojami, aš turiu galimybę jau dabar pradėti formuoti dukrytės kaip doro žmogaus pamatus.
O rutiną, kuri auginant mažylius aplanko kiekvieną mamą, praskaidrina patys vaikučiai savo naujais pasiekimais, tėveliai, kai netingi, ir visokie rankdarbiai. Aš neturėjau kada galvoti, kad man nuobodu, nes turėjau mėgstamą užsiėmimą– dekupažas, sutažas, nėrimas, mezgimas, siuvinėjimas kryželiu „suvalgydavo“ laisvalaikį, kai dukrytė miegodavo arba žaisdavo kartu su tėčiu.
– Sėdėjimas su vaiku namie kitoms moterims – kančia… Ką darai kad gyvenimas netaptų rutina?
– Manau, kad kenčia moterys ne dėl to, kad augina vaiką, nes vaikas, tai – džiaugsmas, o todėl, kad nesugeba savęs realizuoti. Tikriausiai, ir man būtų sunku ištisas dienas gyventi vien tik mažylės „problemomis“ – sauskelnės, pienukas, košės, „noriu žaisti, nenoriu žaisti, filmuko, apapa“ ir t.t. Esu įsitikinusi, kad auginanti mažylį moteris neturi likti vien tik aukle, nereikėtų pamiršti ir savo poreikių. Gali atrasti talentą ar pomėgį, kuris padės pasijausti įvertinta arba tiesiog suteiks džiaugsmo.
– Iš kur semiesi žinių apie vaiko priežiūrą, auklėjimą, sveikatą…
– Niekas geriau nei mama nenuspės, kas geriausia jos vaikui. Pirmiausia, vadovaujuosi savo nuovoka ir intuicija, taip pat padeda patyrusių Elenos močiučių patarimai. Visada galiu paskambinti mažylės gydytojai, kuri turi didelę patirtį ir dalinasi labai gerais patarimais. Manau, vien dėl jos patirties kelis kartus išvengėme nervinimosi ir vaiko tampymo pas gydytojus .
– Kokį maistą renkiesi, ar rūpiniesi sveika mityba..
– Turime kaime senelius, kurie mums padeda užsiauginti daržovių, parūpina kaimiškų kiaušinių, ekologiškos mėsytės, pieno, sūrio, taigi galime džiaugtis ta prabanga – sveika mityba. Žiemai užsišaldome uogų ir žalumynų, tad mūsų mažylė gali ištisus metus mėgautis žemuogėmis, mėlynėmis ar braškėmis. Kol dukrytė buvo maža, tyreles ir košeles stengiausi gaminti pati, žinoma, skubiais atvejais padėdavo ir parduotuvė. Dabar, kai dukrai beveik dveji, ji valgo kartu su mumis prie bendro stalo, todėl maistą gaminu pati. Vengiame kavinių maisto ir parduotuvių pusfabrikačių. Natūralus mano gamintas maistas vyrui ir dukrelei pats skaniausias.
– Kaip suderini kūrybą namie ir namų darbus?
– Kūryba namuose tapo mano savirealizacijos būdu, laisvalaikiu, ir hobi, nes man tai patinka, tokiu būdu atsipalaiduoju ir pailsiu. Šiuo metu siuvinėju paveikslus ir vaikų metrikus kryželiu, darau papuošalus iš sutažo juostelių.
Siuvinėti pradėjau dar būdama moksleivė, vėliau reikėjo mokytis ir trūko laiko. Kai gimė dukrytė, vėl sugrįžau prie siuvinėjimo. Elenytei reikėjo tylos miegant, o aš tuo laiku norėjau kažką veikti.
Išsiuvinėjusi vieną paveikslą likau nustebinta rezultatu ir artimųjų džiaugsmu, todėl norėjosi turėti daugiau gražių paveikslų, jais papuošti ir savo, ir artimųjų namus. Tomui mano darbai iki šiol nenusibosta, juos visada pristato atvykusiems draugams. Artimųjų palaikymas skatina.
Pastaruoju metu susidomėjau sutažo juostelėmis, ieškojau informacijos apie tokių papuošalų kūrimą, kol pamažu, dedant juostelę prie juostelės, veriant karoliuką prie karoliuko, galėjau stebėti kaip rankose gimsta nepakartojami ir nuostabūs papuošalai. Pati jų teturiu kelis, nes kitus jau nešioja giminaitės, draugės ir kitos pažįstamos moterys, o man smagu…
Dukrytė savo mažais piršteliais mėgsta dėlioti karoliukus iš vieno indelio į kitą. Tai padeda vystytis vaiko smegenų daliai, nuo kurios priklauso kalba. Taigi, triguba nauda – man, dukrai ir jos vystymuisi. Bet, žinoma, pagrindinis dėmesys yra Elenytei, o hobiui,- kaiyra laiko.
Kalbėjosi Ieva Grabauskienė
Susijusios temos:
[inpagepostlist_search mamų istorijos]
