Dievas sukūrė žmones laukinėje gamtoje, kurioje nebuvo švirkštų, akušerinių replių ir sintetinio oksitocino. Per milijonus metų moterys vaikus gimdė be jokios chemijos ir dažniausiai sėkmingai. Nors civilizuotas gyvenimas patogiuose butuose su visa „infrastruktūra“ labai skiriasi nuo laukinių džiunglių ar pirmykščių genčių urvų, tačiau mūsų moterų ir naujagimių genuose vis dar užrašyta ta pati – gamtiškoji programa.
Gimdymas pagal gamtą
Natūralų gimdymą „diriguoja“ natūralūs hormonai. Atsiliepdamas į nervais atkeliaujančią informaciją iš atsidarančių gimdymo kanalo vartų, hipofizis pasiunčia į kraują oksitocino bangas. Pasiekusios gimdą, jos išjudina ir kelia vis stiprėjančius susitraukimus – sąrėmius. O gimdyvės smegenyse oksitocinas įjungia signalą išsiskirti endorfinams, kurie dar vadinami „džiaugsmo hormonais“. Šie veikia tarsi „gerieji narkotikai“ – padeda gimdyvei optimistiškai nugalėti baimę ir iškęsti skausmus.
Kūdikiui judant žemyn gimimo kanalu, refleksiškai, kaip natūralus atsakas į nervinių receptorių dirginimą, motinos kraujyje labai pagausėja ir „energijos hormonų“ – katecholaminų (adrenalino, dopamino). Per placentą abiejų – „džiaugsmo“ ir „energijos“ – hormonų gauna ir kūdikis. Taigi natūralus gimdymas baigiasi žvalaus naujagimio ir energingos mamos džiaugsmingu pasisveikinimu!
Pasiruošimas žindymui
Ir tai vyksta pagal „gamtos programos užrašus“ genuose. Jau ketvirtąjį nėštumo mėnesį moters krūtys pradeda gaminti priešpienį. Jo būna nedaug, nes gausesnę pieno gamybą, kol vaikas nepagimdytas, stabdo placentos progesteronas. Šio hormono veikimas toks stiprus, jog net nedidelės placentos dalys, užsilikusios po gimdymo, gali ir vėliau trukdyti pienui rastis. Tačiau, kai pasišalina visa placenta, pieno gamyba nebevaržoma.
Žindymui ruošiasi ir vaikas. Jau gimdoje jis treniruojasi žįsdamas savo nykštį ir mokosi ryti vaisiaus vandenis. Vos gimęs kūdikis geba instinktyviai ieškoti spenelio pagal kvapą, ropoti prie jo ir burna gerai priglusti prie krūties. Paguldytas ant mamos pilvo, naujagimis savo svoriu slegia gimdą, o rankomis, paskui ir burna, liesdamas spenelius, stimuliuoja refleksišką oksitocino išsiskyrimą iš motinos hipofizio. Oksitocinas sutraukia gimdos raumenis, taip palengvindamas placentos atskyrimą ir pašalinimą iš gimdos bei saugodamas nuo gausaus kraujavimo. Be to, oksitocinas skatina ir aplink alveoles bei speneliuose esančių raumeninių ląstelių susitraukimus – pienas pastumiamas tekėti latakėliais iš krūties gelmių link kūdikio burnos, o speneliai pailgėja. Kūdikiui žindant, refleksiškai iš motinos hipofizio į jos kraują išsiskiria ir kitas hormonas – prolaktinas, skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse.
Sėkmingą žindymą trikdo viskas, kas kūdikiui ir motinai sukelia baimę, skausmą, nuovargį ir aptemdo sąmonę.
Vaistai nuo skausmo
Gimdymo skausmams malšinti dažniausiai taikoma epidūrinė nejautra ir/arba narkotiniai analgetikai – vaistai nuo skausmo. Jie daro gimdymą daugiau ar mažiau nenatūralų, nes moteris negali išgyventi normalaus hormonų balanso paveiktos savijautos gimdant ir pagimdžius kūdikį. Abiem atvejais ir vaikutis per placentą gauna dalį šių medikamentų. Kūdikis darosi vangesnis. Jam gali nepavykti, tiek gimdymo metu, tiek ką tik gimus, aktyviai dalyvauti ir gerai atlikti „gamtos programoje“ numatytą vaidmenį. Gimęs prislopęs, kūdikis negalės ieškoti krūties ir žįsti ją aktyviai, kaip gali vaikai, kurie gimė nepaveikti jokių medikamentų. Moters kūnas tarsi negauna signalo, kad vaikutis jau gimė. Motinos krūtys nesuskumba ruošti priešpienio daugiau, vaikeliui jo ima trūkti. Tai gali turėti įtakos ir tolimesnei žindymo eigai.
Neretai po vaistų nuo skausmo naudojamos gimdymo veiklą skatinančios priemonės
gimdymo veiklą skatinančių priemonių naudojimas – nes dažnu atveju prislopusi mama ir prislopintas kūdikis nebepajėgia gyvai ir energingai bendradarbiauti gimdymo veikloje.
Dirbtinis gimdymo skatinimas
Dažniausiai medikamentinis gimdymo veiklos skatinimas atliekamas sintetinio oksitocino preparatais. Šie, skirtingai negu natūraliai organizme atsirandantis oksitocinas, nepereina per kraujo-smegenų barjerą. Hipofizis nestimuliuojamas išskirti endorfinus – „džiaugsmo hormonus“. Be endorfinų gausos teikiama skausmo malšinimo pagalba. Moterys, kurių gimdymo veikla skatinama sintetiniu oksitocinu, yra labiau linkusios prašyti skausmą malšinančių vaistų ir epidurinės anestezijos. Taikant epidūrinę nejautrą, nebelieka ne tik skausmo, bet ir kitų jutimų. Dėl to natūraliai atsirandančio oksitocino dar labiau sumažėja, taigi gimdymo veiklai tęsti prireikia didesnių sintetinio oksitocino dozių.
Išminčiai sako: „GIMSTA VAIKAS, o mama jam tik padeda“. Gimstančio kūdikio elgesį reguliuoja situaciją atitinkantys instinktai ir hormonai. Viskas vyksta palaipsniui. Atėjusį gamtos paskirtąjį gimimo laiką pirmiausia pajunta būtent vaikas. Ir pradėjęs keliauti gimimo keliu, jis instinktyviai suvokia savo padėtį ir refleksyviai atlieka prie „kelio sąlygų“ prisitaikančius judesius ir posūkius. Jeigu vaikas „vejamas lauk“, jis gali susipainioti, daryti klaidingus veiksmus, ir net… įstrigti beviltiškai. Tada gali prireikti skubios pagalbos su akušeriniais instrumentais ar chirurginės operacijos.
Instrumentinės intervencijos
Gimdymo metu naudojant instrumentus – akušerines reples arba vakuuminį ekstraktorių –suspaudžiama kūdikio galva. Vaikelis gali kęsti stiprius galvos skausmus, o kaukolės šonuose esančių nervų pakenkimai gali sąlygoti apatinio žandikaulio raumenų parezę ir sutrikdyti kūdikio gebėjimą žįsti. Visa tai savo ruožtu trikdo kūdikio prigludimą prie krūties bei norą ir gebėjimą žįsti.
Instrumentinis gimdymas gali sužaloti moters gimdymo takus ir didinti pogimdyminių komplikacijų riziką. Papildomus skausmus sukelia ir epiziotomija (chirurginis tarpvietės įkirpimas), kuri kartais atliekama, kad būtų galima įvesti instrumentus. Skausmą kenčiančiai mamai gali būti sunkiau rūpintis naujagimiu ir pradėti jį sėkmingai žindyti.
Apie chirurginio gimimo būdo įtaką – tolesniame šios knygos skyriuje ŽINDYMAS PO CEZARIO PJŪVIO.
Geriausia profilaktika – žinios
Dažniausiai žmones gąsdina nežinia, tai ko jie nepažįsta, neišmano. Moterys kartais svarsto: „Girdėjau, kažkam gimdant labai skaudėjo, tai gal ir man geriau gimdyti su vaistais, epiduriniu nuskausminimu?“ „Kažkas pabijojo gimdyti natūraliai – gal ir man geriau rinktis operaciją?…“
Motinos pasitikėjimas savimi gimdant ir pasitikėjimas savimi žindant turi tas pačias šaknis ir, be abejo, yra susiję tarpusavyje. Kuo mama labiau pasitiki tuo, jog, būdama pati gamtos vaikas, ji ir savo kūdikį pagimdys gamtiškai – natūraliai, tuo ji ramesnė ir labiau užtikrinta. O kuo labiau atsipalaidavusi ji yra, jei neturi užslopintų baimių ar įtampų, tai paprastai, tuo natūraliau ir lengviau ji kūdikį pagimdo. Nenusikankinusiai gimdymo metu mamai ir nepervargusiam kūdikiui yra lengviau po gimdymo atrasti vienam kitą, užmegzti naują ryšį, pradėti sėkmingą žindymą. Taigi pirmiausia – kad neprireiktų vaistų ir operacijų, gimdyvei reikia pasitikėjimo ir drąsos. O tai suteikia žinios. Būtent dėl to taip svarbu, kad moteris dar prieš gimdymą domėtųsi gimdymo ir žindymo temomis – ruoštųsi būti mama ne „mėgėja“, o „profesionale“. Tada ir motinystės pradžia labiau džiugins ir žindymas bus sėkmingas.
* * *
Ištrauka iš Kazimiero Vitkausko knygos „Kūdikio žindymas: nepakeičiamas kaip motinos meilė“
Išsamioje 360 puslapių monografijoje rasite mokslo žinių apie naujagimio ir kūdikio maitinimą bei daug naudingų patarimų mamai ir šeimai.
Naujausioji – ketvirtoji knygos laida papildyta trimis skyriais: „Gimdymo įtaka žindymui“, „Neišnešiotuko maitinimas“ ir „Pirštas kūdikio burnoje“.
Ši knyga būtų puiki dovana kiekvienai vaikelio gimimo laukiančiai mamai ir šeimai. Verčiau mokėti, negu spėlioti. Juk žindyti pradedama vos pagimdžius!
Daugiau apie knygą ir autorių www.zindyk.lt
