Dažna nėščioji išgirsta apie mažą hemoglobiną. Taip atsitinka, kai kraujyje stipriai sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų, kurių sudėtinė dalis yra baltymas hemoglobinas, aprūpinantis organizmą deguonimi. Tada deguonies pritrūksta ir besivystančiam būsimam vaikeliui, dėl to vaisių gali ištikti hipoksija (deguonies badas), tai sukelia persileidimo pavojų, kraujavimą gimdymo metu ir po jo, vaikas gali gimti mažesnio svorio ir lėčiau vystytis.
Hemoglobino nėščiajai pritrūksta greičiau
Nėštumo metu hemoglobino gali sumažėti gana greitai, ypač – artėjant prie antrosios nėštumo pusės, nes nėščiosios organizme padaugėja kraujo, kuriuo aprūpinama vis sparčiau auganti gimda, o skystosios kraujo dalies, vadinamos kraujo plazma, padaugėja labiau negu raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų. Kraujas tarsi praskiedžiamas, todėl sumažėja hemoglobino koncentracija.
Hemoglobino norma yra 120 – 150 g/l, tačiau dėl nedidelio jo sumažėjimo nėščiajai jaudintis nereikia. Bet netekus daug hemoglobino susergama anemija (mažakraujyste), kuri pavojinga ir įsčiose augančio vaikelio sveikatai. Hemoglobino gamybai organizme reikia daugelio medžiagų. Ypatingai svarbios yra geležis, vitaminas B9 (folio rūgštis) ir vitaminas B12.
Geležis – nėštumo metu reikia dvigubai daugiau
Geležis būtina raudonųjų kraujo kūnelių eritrocitų susidarymui, taigi ir hemoglobinui. Šis mineralas svarbus būsimo vaikelio smegenų vystymuisi, ypač – pirmą nėštumo trimestrą, nes tuo laikotarpiu vaisius dar neturi skydliaukės, o geležies reikia skydliaukės hormonų gamybai. Trūkstant šio mikroelemento ir mažėjant eritrocitų skaičiui, nėščioji gali susirgti geležies stokos anemija, dėl kurios placenta bus prasčiau aprūpinama deguonimi ir jo neužteks vaisiui.
Geležies poreikis laukiantis vaikelio išauga dvigubai, nes turi susidaryti vaiko vystymuisi ir augimui reikalingas kiekis. Organizmas turi savybę kaupti geležį: nepanaudotas šio mikroelemento kiekis iš karto atidedamas į atsargas.
Geležies nėštumo metu daugiau negu įprastai reikia dėl spartesnės medžiagų apykaitos, taip pat ir placentai formuotis, apie 200 mg šio mikroelemento moteris netenka gimdydama. Nėščiajai per parą rekomenduojama suvartoti 25 mg geležies, o trečiąjį nėštumo trimestrą – 30 mg. Gauti tiek geležies iš maisto praktiškai neįmanoma, todėl nėščiosioms, nevartojančioms šio mikroelemento papildomai, dažnai nustatoma jo stoka.
Ypatingai geležies pritrūksta antrąjį ir trečiąjį trimestrą, kai jos reikia daugiau ir augančiam vaisiui, ir placentai. Geležies stokos rizika nėštumo metu didesnė, jeigu jos trūko dar iki šio periodo, taip pat – nešiojant kelis vaikelius, jeigu nėštumo pradžioje vargina dažnas vėmimas. Dar vienas rizikos faktorius – gausios mėnesinės iki nėštumo.
Geležies stokos požymiai: greitas nuovargis, silpnumas, dirglumas, gali traukti nevalgomi dalykai. Esant dideliam geležies trūkumui kamuoja galvos skausmai, dusulys, padažnėja širdies plakimas, išblykšta oda, sumažėja atsparumas infekcijoms.
Geležies organizmas negamina, todėl jos gauname iš maisto produktų ir maisto papildų. Šio mikroelemento gausu raudonoje mėsoje, paukštienoje, kiaušiniuose, žuvyje. Daug jo turi ir galvijų kepenys, bet jose kaupiasi sunkieji metalai, todėl nėščiosioms patariama atsisakyti šio produkto. Ankštinės daržovės, špinatai, brokoliai, riešutai ir visagrūdžiai produktai yra turtingi ne tik geležies, bet ir maistinių skaidulų. Tačiau geležis iš jų pasisavinama prastai, skirtingai negu iš mėsos, ir tai priklauso nuo kartu valgomo kito maisto.
Folio rūgštis – vaiko smegenims ir sveikiems nervams
Geležies pasisavinimą organizme gerina folio rūgštis (vitaminas B9), kuri taip pat dalyvauja kraujodaros procesuose. Folio rūgštis stiprina geležies veiksmingumą, ji skatina eritrocitų susidarymą. Šis vitaminas reguliuoja ląstelių dalijimosi procesus, jo reikia ir paveldimumo informaciją saugančių nukleino rūgščių sintezei, todėl folio rūgštis labai svarbi augimui, vystymuisi ir ląstelių kaitai.
Vaisiaus smegenys pradeda formuotis jau antrąją nėštumo savaitę. Net ir trumpalaikis folio rūgšties trūkumas tuo periodu gali turėti skaudžių pasekmių. Neišnešiotas naujagimis, apsigimimai, fizinės ir psichinės raidos sutrikimai – tai kaina už nepakankamą dėmesį būtinoms maistinėms medžiagoms nėštumo metu.
Folio rūgštis svarbi baltymų apykaitai, kai kurių amino rūgščių susidarymui, stiprina imuninę sistemą. Šis mikroelementas reguliuoja riebalų apykaitą kepenyse, taip pat – kai kurių vitaminų pasisavinimą.
Vitaminas B9 būtinas nervų sistemai, teigiamoms emocijoms, jis reikalingas laimės hormonų serotonino ir noradrenalino gamybai. Šie hormonai suteikia optimizmo, džiaugsmo, geros nuotaikos, pasitikėjimo savimi. Taigi, svarbiausios folio rūgšties veiklos sritys – smegenys ir nervų sistema.
Daugiausia folio rūgšties turi tamsiai žalios spalvos daržovės, kepenys, jautiena, ėriena, kiauliena, vištiena, kiaušinio trynys, pienas, sūris, lašiša, tunas. Vienas iš geriausių folio rūgšties šaltinių yra mielės. Bet tai itin nepatvarus mikroelementas, jis greitai suyra termiškai apdorojant maistą, ilgai neišsilaiko kambario temperatūroje, šviesoje.
Vitaminas B12 – būtinas folio rūgščiai ir geležiai
Vitaminas B12 dalyvauja folio rūgšties apykaitoje, taigi nuo jo priklauso pastarosios veiksmingumas. Šio vitamino pritrūkus eritrocitai pasidaro labai dideli, greitai suyra, todėl negali atlikti deguonies pernešimo funkcijos. Vitaminas B12 padeda pasisavinti geležį, o jo stokojant, organizme sumažėja ir geležies.
Drauge su folio rūgštimi vitaminas B12 dalyvauja amino rūgšties metionino, veikiančio augimą ir vystymąsi, sintezėje. Vitamino B12 trūkumas ne tik sutrikdo amino rūgščių, baltymų ir lipidų apykaitą, bet taip pat lemia tai, kad folio rūgštis negali atlikti svarbiausių savo funkcijų – dezoksiribonukleino (DNR) ir ribonukleino (RNR) rūgščių sintezės. DNR ir RNR yra sudėtingos struktūros medžiagos, iš kurių sudaryti visų kūno ląstelių branduoliai, turintys genetinę informaciją.
Dėl vitamino B12 ir folio rūgšties stokos sutrinka normalus ląstelių dalijimasis, audinių bei organų augimas bei vystymasis. Pirmiausia tai paveikia greitai atsinaujinančius raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus) ir žarnyno gleivinių ląsteles, o nėštumo metu – embriono ir vaisiaus vystymąsi. Nėštumo metu ne tik atsinaujina moters ląstelės, bet ir atsiranda daug naujų – besiformuojančio organizmo ląstelių, todėl vitamino B12, kaip ir folio rūgšties, poreikis labai padidėja.
B12 lemia nervų sistemos ir virškinamojo trakto būklę, kuri labai svarbi nėščiai moteriai. Šio vitamino stoka gali sukelti psichinius sutrikimus, pažeisti daugelį organų. Vitamino B12 trūkumas nėštumo metu susijęs su mažesniu naujagimių svoriu bei didesne cholesterolio koncentracija jo kraujyje, vėliau šiems naujagimiams padidėja 2 tipo cukrinio diabeto rizika.
Vitaminas B12 randamas tik gyvūninės kilmės maisto produktuose, daugiausia jo galvijų kepenyse ir inkstuose. Todėl nuo jo stokos sukeltos anemijos pasekmių ypatingai nukenčia vegetarės ir veganės, atsisakančios mėsos, kiaušinių, pieno produktų, jūros gėrybių, jeigu jos papildomai nevartoja šio vitamino. Greičiausiai šio mikroelemento trūkumas atsiranda nėštumo metu, kai jo reikia papildomai – būsimam kūdikiui.
Parengė Undinė Gilė
