Geležis, būtina tinkamam organų ir audinių funkcionavimui, organizme nesigamina, o su maistu ne visada galime gauti jos užtektinai. Kodėl pritrūksta šios svarbios medžiagos ir ką daryti, kad taip nenutiktų?
Geležies trūkumas paveikia visą organizmą
Geležis svarbi hemoglobinui – baltymui, kuris yra organizmą deguonimi aprūpinančių raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) dalis. Dėl šio mikroelemento stokos nukenčia visas organizmas – atsiranda bendras silpnumas, greitai nuvargstama, gali svaigti galva, padažnėti širdies plakimas. Ši medžiaga būtina ląstelių augimui, taip pat – ir imuninių, o jos stoka skatina virusines kvėpavimo takų ligas ir kitas infekcijas.
Geležis reikalinga raumenų, nervų sistemos veiklai, jos trūkstant žmogus skundžiasi raumenų silpnumu. Ji taip pat būtina odai, gleivinėms, plaukų augimui. Dėl jos stygiaus išsausėja ir išbąla oda, išblykšta liežuvis ir burnos gleivinė, trūkinėja lūpų kampučiai, lūžinėja ir sluoksniuojasi nagai, slenka plaukai. Kitas geležies trūkumo požymis – nenumaldomas potraukis nevalgomoms medžiagoms, tokioms kaip kreida, ledas ar dantų pasta.
Tačiau iš pradžių geležies trūkumas gali būti nepastebimas, o nuolat senkant atsargoms simptomai atsiranda tada, kai šio mikroelemento pritrūksta daugiau.
Kraujavimas ir ligos
Geležies trūkumą organizme gali lemti įvairios ligos: virškinamojo trakto ligos, dėl kurių sutrinka geležies pasisavinimas, lėtinės inkstų, autoimuninės, onkologinės ligos, endokrininės sistemos sutrikimai. Viena dažniausių priežasčių, kodėl netenkama šio mikroelemento, yra kraujavimas iš virškinamojo trakto dėl žarnyno ligų, opų, hemorojus ir kt. Moterys netenka kraujo dėl gausių ir ilgų menstruacijų.
Netinkama mityba ir didesnis poreikis
Geležies, kaip ir kitų mikroelementų, pritrūksta valgant nesveiką maistą ar dėl tam tikrų mitybos įpročių.
Daugiausiai geležies yra raudonoje mėsoje (jautienoje, avienoje), kepenyse, liežuvyje, mažiau – žuvyje, kiaušiniuose. Šio mikroelemento turi vaisiai, daržovės, visagrūdžiai maisto produktai, bet iš augalinio maisto ji pasisavinama daug blogiau nei iš mėsos – tik 5–15 procentų. Mėsoje esančios hemo geležies absorbuojama 20–30 %. Augaliniame maiste esančios ne hemo geležiespasisavinimą slopina kitos medžiagos, kurių turi produktai, pavyzdžiui, pieno ir kiaušinių baltymai,fitatai, kurių yra ankštiniuose augaluose, grūduose ir sėklose.
Todėl nevalgantiems mėsos vegetarams vargu ar pavyks vien tik iš maisto gauti reikiamą kiekį šio mikroelemento. Jei moteris serga ginekologine liga, susijusia su lėtiniu kraujavimu, gausiai kraujuoja per mėnesines, dar ir vegetarė, toks gyvenimo būdas yra trumpiausias kelias į geležies stokos anemiją (mažakraujystę).
Tam, kad pritrūktų geležies, nebūtina visiškai atsisakyti mėsos, užtenka riboti jos kiekį. Taip nutinka laikantis dietų, kurių moterys dažnai griebiasi norėdamos padailinti figūrą.
Jeigu jūsų mitybos racione daugiausia miltinių patiekalų, mėgstate greitąjį maistą, valgote daug sintetinių priedų turinčio maisto, didelė tikimybė, kad pritrūks geležies. O nepapildant mitybos raciono šiuo mikroelementu, gali atsirasti ir liga – anemija, dėl kurios prireiks kreiptis į medikus.
Daugiau geležies reikia nėštumo ir žindymo periodais, kai dalis jos išeikvojama vaisiui ir kūdikiui. Suvalgyti tokį maisto kiekį, kuris būtinas, kad šiais periodais užtektų geležies, praktiškai neįmanoma. Daugiau geležies reikia aktyviai sportuojantiems žmonėms, juo labiau, kad šio mikroelemento jie netenka prakaituodami.
Ką daryti, kad nepritrūktų
Deja, dažnai pasitaiko, kad mitybos įpročiai toli gražu ne idealūs, o ryžtis juos pakeisti nėra paprasta. Ar moteris atsisakys dietų, kurioms pasiryžo dėl grožio! Taip pat ir vegetarė vargu ar ryšis išsižadėti savo įsitikinimų. Tada lieka vienintelė išeitis – geležimi papildyti maisto racioną.
Jeigu nenorime keisti gyvenimo būdo, kad išvengtume geležies stokos ir anemijos, šio mikroelemento papildomai turime gauti iš preparato.
Vartoti preparatą dažnai prireikia ir tam tikrais gyvenimo momentais, kai geležies iš maisto negalime gauti užtektinai dėl padidėjusio jos poreikio, pavyzdžiui, nėštumo metu ar žindant. Taip pat – sergant įvairiomis geležies stoką lemiančiomis ligomis, kai jos netenkame dėl kraujavimo.
Renkantis preparatą verta žinoti, kad geležies pasisavinimas iš jo, kaip ir iš maisto, priklauso nuo šio mikroelemento formos. Ne hemo geležies preparate esantis mikroelementas pasisavinamas prasčiau. Be to, tokie preparatai blogiau toleruojami ir gana dažnai sukelia įvairius virškinimo negalavimus: pykinimą, vidurių užkietėjimą, skrandžio skausmą, pilvo pūtimą. Tai apsunkina jų vartojimą ir dėl to jie mažiau efektyvūs.
Lengvai pasisavinama yra hemo geležis, jos preparatai veiksmingi, todėl reikia mažesnių kiekių atsargoms papildyti. Svarbu ir tai, kad hemo geležies preparatai nesukelia šalutinio poveikio virškinimo sistemai.
Parengė sveikos gyvensenos edukologė Ieva Grabauskienė
