Su būsimu vyru Aliona Iacobucci susipažino Vilniuje, kai jis čia buvo įkūręs prekybos itališkais maisto produktais verslą. Iki sūnelio gimimo šeima dirbo drauge Lietuvoje, paskui su vos poros mėnesių Christofer’iu išsiruošė į Italiją.
Pietų Italijos kurortinis miestelis Agropolis, esantis Kampanijos regione, Salerno provincijoje, priklauso Čilento ir Vallo di Diano nacionaliniam parkui. Ši vieta išskirtinė dėl nuostabaus Viduržemio jūros ir kalnų kraštovaizdžio bei ekologijos. Čia paplūdimiai smėlėti, vanduo švarus ir yra visos sąlygos ilsėtis su vaikais. Šie paplūdimiai laikomi geriausiais vaikams. Tai ir lėmė Alionos ir Vincenzo apsisprendimą pirmagimį auginti vyro gimtajame Agropolyje.
Kraustymasis į Italiją šeimai buvo ir nuotykis, ir išbandymas. „Bagažą susidėjome į automobilį vakare, o iš ryto su dviejų mėnesių kūdikiu ir kate išvažiavome į kelionę beveik per visą Europą. Tai buvo pati sudėtingiausia mūsų kelionė. Lauke 40 laipsnių karščio, o mes stovime spūstyje dėl kelio remonto. Vaikas verkia, katė kniaukia – buvo baisu. Kelionė truko 3 dienas, ir pagaliau mes naujuosiuose namuose“, – prisimena Aliona.
Gegužę Christofer’iui suėjo treji, tiek pat laiko Aliona ir Vincenzo yra gastronominio ir enogastronominio (eno reiškia vyno) turizmo ekspertai, organizuoja degustacijas, užsiima ir kaimo turizmu. Vincenzo tituluotas vyno someljė, Aliona turizmo administravimo specialistė. Šeimos verslas Italijoje susijęs su Lietuva – abu dažnai atvyksta į turizmo ir maisto parodas.
– Kaip sekėsi prisitaikyti prie gyvenimo Italijoje? Ar labai skiriasi italų gyvenimo būdas?
Gyvenimas Italijoje, ypač pietuose, yra labai lėtas, niekas neskuba, o visus darbus, kuriuos lietuvis padarytų per vieną dieną, italai atideda rytdienai ir dar vėlesniam laikui. Prisitaikyti prie tokio gyvenimo ritmo galima, bet sunkoka. Į čionykštį gyvenimą įsiliejau gana lengvai, nes gyvendama Vilniuje mokiausi italų kalbos Italijos kultūros institute, laisvai kalbu ir suprantu įvairius kalbos dialektus.
– Kokios tradicijos čia skirtingos negu Lietuvoje? Ko galėtų iš italų pasimokyti lietuvių šeimos?
Kiekvienas Italijos regionas skiriasi savo kultūra. Aš gyvenu, ko gero, viename iš turtingiausių regionų. Kampanija pasižymi savita kultūra, istorija, kulinarinėmis tradicijomis bei papročiais.
Žiemą čia organizuojami karnavalai vaikams, kai mažieji tampa savo pamėgtais herojais. Tokia diena yra laisva visiems – nereikia eiti nei į darbą, nei į mokyklą. Tai šeimų šventė: šventinį stalą puošia tradicinė lazanija ir įvairūs saldumynai, pagrindinėje miesto aikštėje organizuojamas koncertas vaikams. Vienas iš vasaros renginių – picos šventė Giungano miestelyje. Jos metu picą gamina visi – ir vaikai, ir senoliai.
Italai labai vertina šeimą, o su vaikais elgiasi kaip su suaugusiaisiais. Su vaiku diskutuojama kaip su sau lygiu ir jis visada išklausomas, o jo žodžiai vertinami. Mano vaikystėje visada buvo atskiri stalai vaikams ir suaugusiesiems.
– Kaip italai auklėja vaikus, kaip sūnelį auklėjat Jūs?
Italijoje tėvai labai prisirišę prie vaikų, kartais atrodo, kad nepalieka jiems erdvės. Rūpinimasis vaikais yra kaip manija. Ypač uolios mamos – padaro viską už vaikus, kol sukanka kokie 40 metų. Mano manymu, tai yra negerai, nes taip vaikai labai vėlai subręsta, neišmokomi atsakomybės. Mūsų šeimoje jokių ypatingų tradicijų nėra, tiesiog stengiamės būti geri tėvai ir auklėdami nepersistengti. Papildome vienas kitą – vyras kartais būna per daug globėjiškas, o aš esu griežtesnė.
– Kaip gyvena mamos Italijoje, kas kitaip negu Lietuvoje?
Negaliu pasakyti, kaip yra visoje Italijoje, bet pietuose dauguma mamų nedirba. Jos yra namų šeimininkės tikrąja šio žodžio prasme. Dažna moteris vien namais rūpinasi ir iki vaiko gimimo, o dirbusios jau po 4 mėnesių nuo vaiko gimimo sugrįžta į darbus, nes jokios pašalpos nėra mokamos.
– Kuo skiriasi sveikatos priežiūros sistema?
Kiekvienas rezidentas arba Italijos pilietis gauna visoje Europoje galiojantį sveikatos pažymėjimą. Visa kita panašiai kaip ir Lietuvoje. Tik čia nėra poliklinikų, vien privatūs kabinetai, kuriuose dirba po vieną gydytoją.
– Gyvenate nuostabioje, sveikatai palankioje gamtoje, ar stengiatės sveikai maitintis?
Mums labai pasisekė, nes turime ir kalnus, ir jūrą, o vasara čia trunka beveik 5 mėnesius, todėl galime ilgai mėgautis saule. Žiemą dažnai išeiname pasivaikščioti po kalnus. Mūsų krašte gausu ekologiškų maisto produktų, įvairių daržovių, iš čia kilo ir Viduržemio jūros dieta. Čilento kranto ruožas garsėja ilgaamžiais. Čia neretai galima pamatyti vaikštančius ir net traukiančius dūmą šimtamečius.
Mūsų šeimoje gaminu aš, nors vyras yra puikus virėjas ir išmokė mane daug kulinarinių gudrybių. Kadangi gyvename prie jūros, tad žuvies ant mūsų stalo netrūksta, taip pat mėgstame įvairias vietines daržoves ir vaisius. Netiesa, kad italai valgo tik makaronus – čia be galo turtinga maisto kultūra ir įvairūs gaminimo būdai.
– Kiek dalyvaujate šeimos versle, kaip derinate verslą ir sūnelio auginimą?
Dirbame kartu jau nuo Lietuvos laikų, kai dar vadovavome maisto ir gėrimų įmonei. Mes viską atliekame kartu, tik sunkesnius darbus pasiima vyras. Man tenka kartais ir vertimų. Moku penkias kalbas, todėl dažnai savo svečiams papildomai pravedu ekskursijas. Kol kas viską spėju, o kai kyla sunkumų, į pagalbą ateina seneliai.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
