Licencijuota trenerė ir sveikos mitybos specialistė Agnė Juknienė įkvepia daugybę moterų sveikatai naudingiems pokyčiams. Sportas, judėjimas ir sveikesnė mityba yra Agnės kasdienybė, kuri atsispindi jos instagramo paskyroje. Tokio gyvenimo būdo mokosi ir vaikai – 11 metų Rojus, aštuonerių Aronas ir penkerių Gabija. Jiems puikus pavyzdys ir tėtis – buvęs futbolininkas.
Baigėte šokio edukologijos specialybę ir galėtumėte dirbti šokių studijoje. Kas paskatino pasirinkti būtent trenerės kelią?
Šokiai mane traukė nuo vaikystės – net gatvės šokius lankiau. Dar besimokydama mokykloje sugalvojau su draugėm išsinuomoti salę ir ten kurti šokius – tiesiog dėl savęs. Gyvenau Justiniškėse, tad salę išsinuomavom ten buvusiame vaikų ir jaunimo klube. Pas mus vis užsukdavo vaikai, kurie lankė dailės užsiėmimus šalia, ir sakydavo: „Mes norim šokti.“ Tada direktorius man pasakė: „Kitais metais aš tave įdarbinu. Rink vaikus ir vesk čia treniruotes.“ Tokia buvo pradžia.
Baigusi mokyklą įstojau studijuoti šokio edukologijos. Kai ketvirtame kurse reikėjo pasirinkti papildomą dalyką, rinkausi aerobiką ir patekau į tokią grupę, kurioje šokome per krepšinio varžybas. Tada net galvojau apie aerobikos trenerės licenciją. Bet greitai supratau, kad noriu kitko: dirbti su moterimis, jas motyvuoti sportui. Pasirinkau jėgos treniruotes. Vienu metu ir su vaikais dirbau, ir vestuvinius šokius teko statyti, bet tai nebetraukė. Norėjau kurti bendruomenę, kuri moterims būtų kaip antri namai. Šią idėją ir įgyvendinau.
Kokią reikšmę jums pačiai dabar turi šokis ir sportas?
Tai neatsiejama mano gyvenimo dalis. Dabar prie šokių grįžau savo malonumui: kartą per savaitę su vyru einame į pramoginius šokius. Daug kur esu šokusi, ir užsienyje, bet dar norėčiau.
Sportas man būtinybė. Kartu su mamom į mano treniruotes ateina ir vaikai. Mamos juokiasi: „Dėl tavęs jie čia ateina, manęs neleidžia vienos, nors norėčiau viena pasportuoti.“ Padraugauju su jais, pasportuojame kartu. Neatmetu galimybės, kad kada nors vesiu sporto užsiėmimus vaikams.
Esate ne tik trenerė, bet ir mitybos specialistė. Kas jus paskatino domėtis dar ir sveika mityba?
Prieš gimstant pirmam vaikui sporto ir šokių tikslas buvo išorinis grožis. Mityba domėjausi taip pat dėl grožio. Išbandžiau daug dietų: grikių, kefyro, gerdavau greipfrutų sultis… Nors numesti svorio man nereikėjo.
Po pirmojo gimdymo liko tik vienas priaugtas kilogramas, bet jis niekaip nekrito. Tada susiradau specialistą, kuris sudarė mitybos planą. Valgiau labai neskaniai, pavyzdžiui, vištieną be druskos, avokadą, kurio nemėgau, – ir dar be prieskonių.
Sūnui paūgėjus pasikeitė prioritetai: sveikata tapo svarbesnė negu išorė. Supratau, kad galiu valgyti skaniai ir turėti gražią figūrą. Pamirškime įsitikinimą, kad, kas sveika, neskanu. Net kotletus galime iškepti skanius ir sveikus. Pradėjau kurti receptus, o vaikai buvo mano įkvėpimas. Dabar ir mano vaikai žino, kad sveiki patiekalai gali būti skanūs.
Taip apsivertė viskas aukštyn kojom, dabar pirmiausia akcentuoju ne svorį, išorę, o sveikatą ir energiją. Jeigu gaunu žinutę: reikia numesti dešimt kilogramų, atsiprašau, kad vien dėl skaičių reikia kreiptis ne į mane. Nes man pirmiausia rūpi sveikata, o tik tada visi kiti dalykai.
Važiuoju į mokyklas, vedu pamokėles vaikams apie maistą. Tyrinėjame, kur ir kiek yra cukraus. Esu gaminusi kartu su vaikais sveikuoliškus vaflius. Sakau: „Žiūrėkit, nebūtina dėti į vaflius cukraus.“ Jie viską patys maišė, ragavo ir pripažino, kad tikrai skanu. Kitur su mokiniais mankštinomės, vedžiau sportinius žaidimus. O pasportavę kalbėjomės apie cukrų, kuo jį galima pakeisti.
Iš pradžių eidavau į savo vaikų klases. Vėliau pradėjo kviesti kitur. Mamytės džiaugiasi: „Mano vaikas stovi parduotuvėje ir tyrinėja, kiek sūrelyje yra cukraus. Ačiū, Agne.“ Tokios pamokėlės leidžia per vaikus pasiekti ir tėvus.
Kaip namuose skatinate sveiką gyvenimo būdą – mitybą, judėjimą?
Mūsų namuose po truputį nebeliko padažų, dešrų. Pakeičiau kvietinius miltus, nors jų turiu tam tikriems atvejams. Bet su grikių, kukurūzų, ryžių miltais tikrai puikiai pavyksta visi gaminiai.
Pirmieji naujų receptų degustuotojai mano vaikai. Jie mielai padeda, pavyzdžiui, gaminti varškėtukus, kuriuos reikia išsukti su stikline. Kai reikia greitai paruošti maistą, jų nekviečiu, bet kitąkart tikrai leidžiu prisidėti. Išsitepa patys ir virtuvę išterlioja, bet pats procesas visiems smagus.
Ant stalo padedu nuplautų morkų, stengiuosi, kad spintelės nebūtų prikrautos saldainių. Bet penktadieniais galima atsigerti ir suvalgyti kažko labai skanaus, nors ne itin sveiko. Visko būna ir mokykloje. Bet vaikai įpratę, kad pagrindas yra mano gaminamas maistas.
Vaikai mato mus sportuojančius, šokančius. Patys, pasiėmę kilimėlius, ateina kartu pasimankštinti, važinėjamės dviračiais. Jau vien stebėjimas, ką daro tėvai, veikia vaikus. Abu sūnūs žaidžia futbolą tris kartus per savaitę. Dukrytės užsiėmimai – trys kartai per savaitę šokiai ir dukart dainavimas.
Kaip pavyksta suderinti visų šeimos narių mitybą, kad atitiktų kiekvieno skonį?
Vaikų skoniai skiriasi. Todėl bandai laviruoti: vienam sriuba tinka, kitam vištiena. Vienas valgo beveik visas daržoves, išskyrus tas, kurias valgo kiti du vaikai. Nesunku vienam supjaustyti agurką, kitam iškepti kukurūzų burbuolę. Jeigu nepatinka į sriubą įdėtos žolės, bandau įkalbėti paragauti, nes skanu ir sveika. Kartais pagudrauju: pasakau, ką pagaminau, kai jau suvalgo. Pavyzdžiui, jeigu sužinotų, kad iškepiau šamo kotletukus, vargu ar valgytų. Bet pridedu visokių prieskonių ir jie atrodo kaip vištiena. Stengiuosi pratinti prie įvairaus maisto, kad paragautų naujo, nors sudominti laiko ir kantrybės prireikia.
Daug veiklų, šeimos rūpesčiai, savo pačios poreikiai. Iššūkių veikiausiai netrūksta. Kaip išlaviruojate?
Gelbsti rutina. Žinoma, ne visus darbus pavyksta griežtai susiplanuoti. Pavyzdžiui, kai kažkas parašo į instagramą, jaučiu pareigą tuojau pat atsakyti. Dar neišmokau padirbėti keletą valandų ir atsiriboti.
Ryte būtinai visi kartu valgome pusryčius. Pratiname vaikus prie maistingų patiekalų, kad būtų žvalūs ir energingi, susikauptų mokslams. Tada išvežiojame į mokyklas. Grįžusi dirbu kompiuteriu, vėliau suplanuotos treniruotės.
Maistą visiems paprastai gaminu iš vakaro – ir vaikams į mokyklą pasiimti, ir sau. Vakarienės pagaminu daugiau, kad liktų maisto man su vyru rytojaus pietums. Sriubos verdu didelį puodą – dviem dienom.
Daug kas klausia: „Kaip tu spėji?“ Jeigu nori, spėji, tik reikia prioritetus susidėlioti. Asmeninio laiko man nereikia daug. Kai ryte vaikus išvežioja vyras, atsisėdu, išgeriu kavos, nors ir prie kompiuterio – jau įsijungus į darbus, vis tiek pasimėgauju. Penktadienį atsipalaiduoju su vaikais žiūrėdama filmukus. Tai irgi laikas sau.
Maisto gamyba, jeigu manęs niekas netrukdo, mėgstamas užsiėmimas – tai mano kūryba. Darbas, sportas irgi pomėgis. Džiaugiuosi, kad dirbu mėgstamą darbą. Anot posakio, „pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“
Kokios jūsų šeimos laisvalaikio tradicijos?
Mėgstam pažaisti padelį. Man tai nėra intensyvus sportas, bet emocijos labai geros. Savaitgaliais kartu pusryčiaujame, pietaujame, vakarieniaujame, stengiamės su vaikais išsiruošti į iškylą. Kartais sėdame prie stalo žaidimų, kita tradicija – penktadienio filmukas. Kitąkart galim kažką spontaniškai susigalvot.
Dabar su vyru pradėjome rytines maudynes ežere. Tai vyro idėja: jis pastoviai maudosi ežere, o žiemą ir eketėje. Įkalbėjo ir mane. Gyvename Vilniuje, netoli Žaliųjų ežerų, tad dviračiais numini, įlendi į vandenį, pabūni porą minučių ir nuotaika pakyla visai dienai.
Aš net vasarą nemėgstu lįsti į vandenį, bet nuostabus jausmas ir nauda kūnui verčia nusiteikti šiam žingsniui. Tokiam rytiniam ritualui tikiuosi ryžtis iki pat pirmųjų šalnų, tik nerti į eketę – tikrai ne man. Raginu ir savo merginas tai išbandyti – nors pasėdėti, išgerti kavos gamtoje.
Gal turite asmeninį ritualą, kuris padeda pasikrauti energijos?
Vieną vasarą kasryt su vyru darėm rytinę mankštą, ją esu net įdėjus į jutubą. Tai elementarūs prasitempimai. Išeini į terasą paukščiukams čiulbant, pasimankštini gamtoje dešimt minučių ir jautiesi pasikrovusi. Bet kad būtų veiksminga, mankštintis reikia kasdien. Tik, žinoma, vien mankštos neužtenka.
Tikrai nereikia sportuoti labai intensyviai kiekvieną dieną. Užtenka stipresnių jėgos treniruočių 2 ar 3 kartus per savaitę. Jeigu labai norisi, tarp jų gali būti jogos, tempimo ar kita treniruotė, kuri leistų kūnui truputėlį pailsėti. Nebus progreso, jeigu mes nuolat be poilsio spausim raumenį. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai neturim savęs spausti. Jei nenuėjote kartą į treniruotę, raumenys tikrai nesuglebs.
Koks, jūsų nuomone, veiksmingiausias postūmis pradėti sveikai valgyti ir sportuoti?
Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Pavyzdžiui, nori individualaus mitybos plano, bet prasideda klausimai: ar spėsiu gaminti? Sakau, jeigu kyla tokių klausimų, dar ne laikas: jų nebebus, kai tikrai norėsi pokyčių. Tai gyvenimo būdas – tiesiog imi ir darai. Taip, iš pradžių nebus lengva, bet įmanoma, jeigu nori ir reikia, ypač dėl sveikatos.
Savo merginoms sakau: „Pažiūrėkite, kaip būna, – atsikeli ir pajauti, kad skauda nugarą, kaklą, sprandą. Mūsų raumenys trumpėja, įsivaizduokit, kas bus jeigu ir toliau nieko nedarysim?“ O judėjimas gali padėti. Tai gera motyvacija pradėti. Gali susirasti draugę, kuri norėtų sportuoti kartu. Gal rasi bendruomenę, kuri skatina ir neleidžia pasiduoti.
Bendruomenė yra jėga. Ten esame ne vienos – tarp moterų su panašiomis problemomis ir norais. Ten sportuoti ateiname kaip į antruosius namus – net nereikia savęs versti. Mane motyvuoja modeliai, aktyvios merginos. Smagu matyti dirbančias mamas, kurios randa laiko prasibėgti, treniruotis. Tad galima susirasti motyvuojančių žmonių, kuriuos galėtum stebėti.
Nereikia stengtis atsisakyti visko iš karto, kad vėl nesugrįžtum prie to paties. Šiandien atsisakau pasiūlyto saldainio arba pakeičiu į obuolį, nektariną. Rytoj dar ko nors pavyks atsisakyti.
Sena mano svajonė – porų treniruotės. Ne tik vyro su moterim, bet, pavyzdžiui, mamos su dukra, su sūnum, kaimyne, drauge. Jau gavau salę penktadieniais. Idėja – praleisti laiką su žmogumi, su kuriuo nori daugiau pabendrauti.
Nesvarbu, turi vaikų ar ne ir kiek jų, kiek darbų reikia nudirbti, už tave tikrai niekas nepadarys to, ką turi pati nuveikti dėl sveikatos. Gera, kai man parašo: „Ačiū, Agne, mano vaikai valgo.“ Kitoms, pavyzdžiui, sumažėja egzema, galvos skausmai, pagerėja miegas. Tai man didžiausia laimė ir didžiausias pasiekimas.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
