Trijų mažamečių mamą Aušrą Varnelę motinystė ne tik paskatino kitaip pažvelgti į daugelį gyvenimo dalykų, bet ir atvėrė kelią į naują specialybę. Anksčiau dirbusi bankininkystės srityje moteris tapo sertifikuota asmenybės transformacijos mentore ir savirealizacijos trenere. Pakeisti gyvenimą Aušrai buvo tokia būtinybė, kad naujosios specialybės pradėjo mokytis motinystės atostogose. Mamos meilė ir dėmesys svarbūs dviem dukrelėms: septynerių ir po mėnesio švęsiančiai dvejų metų gimtadienį, ketverių sūneliui. Kaip būti gera mama neaukojant savo poreikių?
Kokia jūsų gyvenimo situacija paskatino mintis apie pokyčius, atsisakyti samdomo darbo?
Pirmąkart tapusi mama nejaučiau, kad motinystė man teiktų džiaugsmą ar laimę. Priešingai – jaučiausi labai bloga mama, kad augindama mažylę pervargstu nuo rūpinosi ja, šeima, buitimi, namais. Kitaip sakant, nerealizavau savęs vaiko priežiūros atostogose ir atrodė, kad iš lėto nykstu kaip asmenybė. Buvo dienų, kai jau niekas nebedžiugino. Numečiau daug svorio. Laikui bėgant supratau, kad turiu kažką keisti, nes tai ne gyvenimas. Norėjau dirbti, realizuoti save, bet jaučiau viduje didelį pasipriešinimą – kaltę, kad noriu iš pirmųjų savo vaiko gyvenimo metų atimti mamą. Neįsivaizdavau, kaip reikėtų suderinti motinystę bei darbą.
Daugiau nei 10 metų dirbau samdomą darbą bankininkystės ir „Fintech“ startuolių srityse. Tai buvo mano mėgiamas darbas. Maniau, kad išleidus vaiką į darželį ir vėl grįžus atgal į mėgiamą darbą, sugrįš ir mano puiki nuotaika. Dukrai paaugus, išleidau ją į darželį, o pati susiradau naują darbą toje pačioje srityje, bet aukštesnėse pareigose, kad turėčiau ko mokytis ir galėčiau augti kaip asmenybė.
Bet, deja, po kelių mėnesių pajutau, kad vis tiek nėra vidinės laimės, pilnatvės, kaip anksčiau, ir supratau, kad kažkas pasikeitė manyje. O kas tiksliai pasikeitė, nelabai galėjau suprasti. Pradėjo kilti egzistenciniai klausimai, ko vertas šis gyvenimas ir pan. Nors iš išorės atrodė viskas puiku: turiu gražią šeimą, dirbu prestižinį darbą, uždirbu pakankamai, galiu sau leisti nusipirkti, ko noriu.
Viešojo administravimo specialybę nusprendėte pakeisti į asmenybės transformacijos mentorės ir savirealizacijos trenerės. Kas jums tapo kertiniu dalyku priimant sprendimą užsiimti būtent šia veikla?
Kai pastojau antrą kartą, supratau, kad nenoriu vėl užsidaryti namuose su kūdikiu ant rankų ir pamiršti savo asmeninį gyvenimą. Todėl prisiminiau, kad prieš 10 metų buvau sau pažadėjusi, kad kai turėsiu daugiau laiko, tikrai mokysiuos koučingo. Mane nuo pat vaikystės traukė žmonių elgsenos priežastys, psichologija ir koučingas man tuo metu siejosi su gyliu, su psichologija, su analizavimu.
Kai nusprendžiau mokytis sertifikuotuose koučingo kursuose, 7 mėnesius teko pačiai geriau save pažinti, įsigilinti į savo elgsenos modelius, nuostatas, įsitikinimus bei išsigryninti savo vertybes. Ir man tai buvo kvantinis šuolis suvokime. Supratau, kad mane energizuoja ir pripildo pagalba moterims, kurios yra pasimetusios, nežino savo krypties arba stabdo save dėl įvairiausių baimių.
Labiau pažinusi save, suradau atsakymus, kodėl nebejaučiau vidinės pilnatvės būdama vien tik mamos vaidmenyje vaiko priežiūros atostogose. O grįžusi į samdomą darbą supratau, kad einu ne savo kryptimi. Palikau samdomą darbą, nes tai nebebuvo tai, ko man reikia. Atradau naują prasmingą kryptį, kuri man leidžia būti savimi ir padėti kitoms mamoms.
Tik tapusi 2 vaikų mama supratau, kaip stipriai man reikėjo pagalbos iš išorės, kai būdama pirmą kartą vaiko priežiūros atostogose atsidūriau labai arti ribos, kurią peržengus galėjau susirgti depresija ir pasidaryti sau kažką blogo. Tos pagalbos aš negavau pirmą kartą nuėjusi pas psichologę ir išėjau dar labiau sugniuždyta. Supratau, kaip mamoms svarbu būti išgirstoms ir realizuoti save per mylimą darbą, mylimą veiklą. Nusprendžiau tapti ta pagalba, kurios man prieš 6 metus labai reikėjo. Padėdama mamoms, netiesiogiai padedu jų vaikučiams augti saugioje emocinėje aplinkoje, kaip tik to man pačiai labai trūko vaikystėje.
Naujos specialybės pradėjote mokytis su 7 mėnesių kūdikiu ant rankų. Koks buvo šeimos požiūris į tai, ir kaip suderinote mokslus ir mažylio auginimą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Šį sprendimą priimti man buvo nedrąsu, nes paskaitos ir praktikos vykdavo viduryje dienos 2–3 kartus per savaitę. Neturėjau išorinės papildomos pagalbos, o vyras dienomis dirbdavo. Turėjau nuspręsti: arba mokytis netobulomis sąlygomis ir be pagalbos dieną su kūdikiu ant rankų, arba atidėti norą mokytis bei laukti geresnių laikų.
Apsisprendžiau nepasitarusi su šeima, nes man tai buvo gyvybės arba mirties klausimas. Mano vyras nelabai suprato, kuo gali būti naudingas koučingas, bet neatkalbinėjo. Supratau viso to kainą, kas manęs laukia motinystėje, jei vėl nesirinksiu savęs, savo poreikių. Labai tikėtina, kad tai būtų buvusi depresija.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad buvo paprasta mokytis 7 mėnesius be pertraukos su mažu kūdikiu, kuriam ir dantys dygo, ir keitėsi miego laikai. Didžiausias iššūkis būdavo, kai po bemiegės nakties reikėdavo užimti nenorintį pietų miego sūnų, kad galėčiau įsitraukti į paskaitas arba praktikuotis vesti sesijas kitoms mokinėms.
Kokius atradimus atnešė motinystės patirtis? Kas keitėsi su kiekvieno vaiko gimimu? Kokius didžiausius iššūkius teko įveikti?
Motinystė turėjo didžiausios įtakos mano identiteto lūžiui. Iki motinystės buvau susikūrusi savo identitetą kaip aktyvios, karjeros siekiančios moters. Vaikas, motinystė man pradžioje atrodė kaip kliūtis siekti karjeros, erzindavo, kai trūkdavo laiko. Todėl motinystės pradžioje man buvo sunku priimti, kad esu dar ir mama, kad keičiasi mano identitetas. Nereaguodavau pusę metų, kai mane gydymo įstaigose ar kur kitur pavadindavo mama arba pakviesdavo kaip vaiko mamą.
Motinystė atvedė į mano tikrąsias vertybes, kurias ignoravau ilgą laiką, o mano bet kokius pasirinkimus veikė kitų vertybės. Sustiprino mano vidinę ašį: dabar žinau, kas aš esu, ko siekiu, kas man prasminga ir kuo tikiu.
Su kiekvienu vaiku atrodė, kad tikėjimas savimi auga, kad aš galiu sukurti savo veiklą nuo nulio – neturėdama nei patirties, nei žinių, kaip tai daryti. Didžiausias iššūkis buvo išmokti teikti prioritetą tiek fizinei, tiek emocinei savo sveikatai, o tai iš esmės yra laikas sau. Ir nejausti kaltės, kad neatiduodu savęs 100 % vaikams.
Kaip suderinate veiklą ir kasdienę šeimos rutiną – ar turite ritualus, sistemą, kuri padeda išlaikyti pusiausvyrą?
Sekmadieninio vaikų pietų miego metu strateguoju, ką kitą savaitę noriu ir turiu padaryti ar sukurti. Savo darbus bei šeimos reikalus sudėlioju pagal tai, kas yra skubu. Man tai padeda labai gerai suprasti, kur turiu sutelkti dėmesį bei energiją. Susiplanuoju savo kalendoriuje darbus bei reikalus. Esu iš prigimties labai disciplinuota, todėl mano dienotvarkėje kelis kartus per savaitę nuo pat ryto yra sportas.
Taip pat lankau rebefingo (sąmoningo kvėpavimo) užsiėmimus tam, kad pripildyčiau savo vidinius resursus, išlaikyčiau savo vidinę ašį ir lengviau galėčiau reaguoti į vaikų emocijas. Savo rutinoje naudoju dėkingumo praktiką, kuri labai gerai subalansuoja emocijas, nuramina ir pakelia vibracijas.
Kaip pakeitė jūsų mąstymą, prioritetus su jūsų veikla susijusios žinios, kaip jas panaudojate šeimoje, tarpusavio santykiuose?
Tapau žymiai ramesnė ir ryžtingesnė atlikdama naujus veiksmus. Manęs nebeerzina vaikų ar vyro elgesys. Labiau suprantu jų elgesio priežastis. Nebeieškau palaikymo ar pritarimo priimdama man svarbius sprendimus. Taip pat taikau balansavimo technikas sau, kai kažkas vyksta ne taip, kaip noriu. Labai greitai nurimstu, kai subalansuoju požiūrį į tam tikrą situaciją. Ir todėl turiu daugiau energijos, mintyse negyvenu praeities nuoskaudomis arba ateities lūkesčiais.
Dauguma mamų linkusios nukelti savo poreikius į antrą planą – namai, vaikai, darbas užpildo visą dienotvarkę. Kaip jūs randate laiko sau po intensyvios veiklos ir namų darbų?
Taip, tiesa. Mes, mamos, dažnai teikiame prioritetą visiems kitiems šeimos nariams, bet tik ne sau. Kai buvau arti depresijos ribos, mačiau, kaip stipriai emociškai tai persiduoda mano vaikui. Labai puikiai žinau iš savo vaikystės, kad vaikai jaučiasi saugiausiai ir geriausiai tada, kai mato savo mamą laimingą, atsipalaidavusią, ramią. Todėl pasirinkau kurti savo veiklą, išėjau iš samdomo darbo, kad iš savęs neatimčiau, bet prisipildyčiau energijos. Ir kai galiu planuotis savo darbo laiką, galiu lengvai leisti sau nuvykti į sporto treniruotę ar rebefingo užsiėmimą.
Dėl ko į jus kreipiasi mamos, kokios problemos joms aktualiausios?
Į mane dažniausiai kreipiasi mamos, kurios nerealizuoja savęs motinystėje, nori keisti darbą arba kurti savo veiklą, bet visiškai neįsivaizduoja, koks tai darbas arba veikla galėtų būti. Taip pat – mamos, kurios jau vykdo savo veiklą, bet nepasitiki savimi pradėdamos siūlyti paslaugas, produktus socialiniuose tinkluose arba keldamos savo produktų ar paslaugų įkainius.
Kokie pagrindiniai barjerai trukdo norinčioms pokyčių mamoms siekti tikslų? Kas padeda juos įveikti ir kiek turi reikšmės kitų šeimos narių palaikymas?
Pagrindiniai barjerai – savęs nuvertinimas, lyginimasis su kitomis moterimis soc. tinkluose bei įvairiausi ribojantys įsitikinimai: ,,man nepasiseks“, ,,per mažai žinau, moku“.
Vedu asmenines sesijas, kuriose vyksta atviras dialogas: užduodu klausimus remdamasi dr. J. Demartini metodu, kurie padeda žmogui prisiminti momentus – kad ir iš vaikystės, ir į tą situaciją pažiūrėti iš suaugusio žmogaus pozicijos, iš subalansuoto požiūrio taško (matant abi medalio puses).
Palaikanti aplinka yra labai svarbi visiems žmonėms, kurie pradeda imtis naujų dalykų. Bet, jei ta palaikanti aplinka nėra pati artimiausia – tai nereiškia, kad reikia sustoti ir fokusuoti dėmesį į tai, kas palaiko, ar nepalaiko. Manęs taip pat nepalaikė šeimos nariai, kai nusprendžiau keisti veiklos kryptį, nes nesuprato, ką darau. Bet kiti neprivalo suprasti tai, kas yra mums vertinga. Palaikančią aplinką galime susikurti pačios – aš būtent taip padariau.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
