Grundukai – Pip, Finbaras, Tutu, Drako ir Spaikis – ypatingi traukinukai. Jie gyvena urveliuose po žeme, kurie galbūt yra kažkur visai netoli tavęs. Diena jie miega ir tik naktimis išlenda pasivažinėti.

Kas nutinka, kai netikėtai užklumpa lietus, ir paaiškėja, kad Grundukai skiečius paliko namie? Ir ką daryti, jei kelias namo – kur kas sunkesnis ir baisesnis nei atrodė iš pradžių? Ar išdrįs Grundukai įveikti visas savo baimes? Ar tai netaps jų drąsos ir draugystės išbandymu?

Bet naktis ne visada baugi. Kartais sutemus nutinka daug nuostabių ir paslaptingų dalykų, kaip kad nutiko viena naktį prie senojo apleisto ąžuolo. Kokias gi paslaptis Grundukams atskleis tos nakties atradimas?

O jei ištinka bėda – draugas pametė kepurę ir ne tik nežino, kur ji dingo, bet net neatsimena, kaip ta kepurė atrodė. Geri draugai visada ras neįtikėtinai puikią išeitį.

Šioje knygelėje yra trys linksmos istorijos apie Grundukų nuotykius ir keletas smagių užduotėlių, lavinančių vaiko pastabumą ir žinias.

Ištrauka iš knygos

– Tai bent! – neištvėrė Drako.
Stebuklinga gėlelė, išgirdusi balsą, tuoj pat atsisuko i Grundukus.
– Nebijok, gėlele, tai aš, Pip, ir mano draugai: Tutu, Drako, Finbaras ir Spaikis. Atvažiavome tavimi pasigrožėti.
Gėlelė kukliai pakėlė galvelę, apžiūrėjo Grundukus ir sujudino žiedlapius sveikindama keturračius draugus.

– Sveika, – pašnibždom tarė jai Grundukai.
– Tu labai graži gėlelė, – besišypsodamas tarė Drako, – ir mums labai patinki.
Gėlei patiko, kad ja grožisi, ir iš džiaugsmo ji ėmė žaižaruoti skirtingomis spalvomis. Jos žiedlapiai keitė spalvas iš mėlynos į oranžinę, violetinę, geltoną ir rausvą…

Vienu žiedlapiu gėlelė prisilietė prie Drako ir… Drako tapo visas skaisčiai mėlynas. Drako nauja spalva buvo tokia ryški, kad draugai net turėjo prisidengti akis.

Tuo tarpu gėlelė prisilietė prie kitų Grundukų. Pip tapo dryžuotas kaip zebras, tik ne juodais ir baltais dryžiais, o žaliais ir violetiniais. Tutu iš oranžinio virto juodu su geltonais taškais ir kažkuo priminė
Spaiki. Spaikis tapo panašus į papūgą – jo kailiukas pasidarė margas ir mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis.

Finbaras stovėjo tolėliau, prie jo gėlelė negalėjo prisiliesti. Jis jau beveik pradėjo kukčioti galvodamas, kad gėlelė jo nepastebėjo, – juk jis labai priminė paprastą kelmuką ar malką. Bet stebuklingoji
gėlelė taip smarkiai krestelėjo savo galvelę, jog vienas žiedlapis atitrūko ir vėjelio pakeltas nusileido tiesiai Finbarui ant nugaros.
Prisilietęs žiedlapis pavertė Finbaro žievę minkštu puriu kailiuku – jis tapo panašus į meškiuką. Finbarui labai patiko šis naujas, minkštas ir šiltas pasikeitimas.

Grundukai negalėjo atsidžiaugti visais šiais nuostabiais spalvų pasikeitimais. Jie žiūrėjo viens į kitą bandydami atpažinti, kuris yra kuris. Jie garsiai juokėsi ir jų naujos spalvos ryškiai švietė tamsoje.
Gėlelė džiaugėsi kartu su visais, šoko, lengvai žongliravo savo žiedlapiais lyg cirke. Tai buvo nuostabus vaidinimas!