Ieva Leone-Laužikienė: „Kalba turi augti kartu su vaiku”

Kalbų ir teatro mokytoja, rašytoja, edukatorė bei kūrėja Ieva Leone-Laužikienė tiki, kad vaikai užsienio kalbų turi mokytis ne per spaudimą ar sausas taisykles, o per jaukumą, rutiną ir emocinį ryšį. Būtent iš šios idėjos gimė jos metodinė trikalbė anglų, ispanų bei lietuvių kalbų knygelė 6–8 metų vaikams, papildyta įgarsinimu bei muzikine lopšine.

Kalbai formuotis padedanti rutina

Kūryba Ievą lydi nuo pat vaikystės. Tai jau ne pirmoji jos išleista knyga. Būdama 12 klasėje išleido paaugliams skirtą knygą ” Apsėstoji”. Mokytoja kuria ne tik knygas vaikams – ji taip pat rašo dainų žodžius, muziką bei kuria vizualines temines dekoracijas ir edukacines erdves, kuriose susilieja kalbos, teatras, muzika ir estetika.

„Vaikas geriausiai mokosi tada, kai jaučiasi saugus ir atsipalaidavęs”, – nusišypso Ieva. – „Todėl norėjau sukurti ne tiesiog pratybas ar žodynėlį, o gyvą pasaulį, kuriame kalba natūraliai įsilieja į kasdienybę.”

Mokytojos sukurtoje knygelėje vaikas keliauja per dienos rutiną: rytą, maistą, įpročius, poilsį, keliones, vakaro ritualus. Visa medžiaga pateikiama trimis kalbomis – anglų, ispanų ir lietuvių, o žodžiai bei frazės nuolat kartojasi vaikui pažįstamose situacijose.

„Rutina yra nepaprastai svarbi. Kai vaikas kasdien girdi tuos pačius žodžius tam tikrame kontekste, kalba pradeda formuotis savaime. Ji tampa ne mokslu, o gyvenimo dalimi”, – svajingai pasakoja mokytoja edukatorė.

Knygelės pabaigoje skaitytojų laukia jautri istorija apie mergaitės Leo dienos rutiną bei trikalbė lopšinė prieš miegą. Lopšinę įdainavo autorės dukra Olivija Leone-Laužikaitė, kuri jau lanko muzikos mokyklą ir, pasak mamos, po truputį seka jos kūrybinėmis pėdomis.

„Labai norėjau, kad vakaro dalis būtų ne stimuliuojanti, o raminanti. Lopšinėje skamba kanklės – tai lietuviška autentika, leidžianti vaikui jausti savo kultūrines šaknis. Net jei vaikas auga tarp kelių kalbų, jam labai svarbu išsaugoti ryšį su savo kultūra”, – sako Ieva.

Kelios kalbos nuo mažens atveria vaikui pasaulį

Autorė prisipažįsta, kad ją labai įkvepia kelionės, architektūra, jūros nostalgija, senamiesčių estetika, lėti pokalbiai bei švelnūs, ramūs tonai. Ji save vadina gražaus vizualinio pasaulio entuziaste.

„Man labai svarbi aplinka, emocija, šviesa. Net mokykloje kuriu vizualinius teminius kampelius vaikams – jaukias skaitymo erdves, kultūrines instaliacijas, literatūrinius kampelius, kuriuose susilieja kalbos, kelionės, arbata, seni laiškai, knygos ir skirtingų šalių kultūros. Vaikai daug geriau mokosi tada, kai gali pajusti atmosferą”, – pasakoja kūrėja.

Autorė įsitikinusi, kad šiandieniniame geopolitiniame pasaulyje kalbų mokėjimas tampa būtinybe.

„Pasaulis labai greitai keičiasi. Kalbos vaikui atveria ne tik keliones ar profesines galimybes, bet ir platesnį mąstymą, empatiją, supratimą apie kitas kultūras. Kai vaikas nuo mažens girdi kelias kalbas, jam daug lengviau adaptuotis skirtingose šalyse ir aplinkose. Tuomet nebelieka tokio stipraus kultūrinio ar emocinio šoko, nes pasaulis jam tampa pažįstamesnis”, – aiškina mokytoja.

„O ankstyvajame amžiuje – iki maždaug aštuonerių metų – kalba įsisavinama natūraliausiai. Ji tiesiog auga kartu su vaiku.”

Projekto pristatymo renginys

Pristatymas bendruomenėms ir vaikams jau įvyko „Kūrybos namuose” Vilniuje, kur netrūko jaukumo, muzikos ir šiltų akimirkų. Renginio metu vaikai klausėsi istorijų, gyvos muzikos ir kanklių skambesio, bet ir dalyvavo smagioje viktorinoje.

Prie projekto prisijungė ir Antakalnio „Kuria Vaikai” studija, su kuria buvo sukurti ekologiški muiliukai, skirti vaikų dienos rutinai ir švarių rankyčių įpročiams formuoti. Taip pat prisijungė muzikos bei menų daktarė Rūta Vosyliūtė ir Vilniaus muzikos mokyklos mokytoja Jolanta Čibinskienė.

„Man labai svarbu, kad ugdymas būtų gyvas ir sensorinis. Vaikai pasaulį pažįsta liesdami, uosdami, klausydami. Todėl net muiliukas gali tapti gražia mokymosi dalimi”, – šypsosi Ieva.

Paklausta, ko labiausiai linkėtų vaikams, Ieva trumpam susimąsto. „Kad jie nebijotų pasaulio. Kad kalbos jiems būtų ne stresas, o tiltas į žmones, kultūras ir svajones.”