Desertinę Elektrėnuose atidarę Judita ir Egidijus Andriuškevičiai sulaukia smaližių iš visos Lietuvos. Išskirtinė šių skanumynų savybė – rankų darbas su meile. Prieš dešimt metų įsisukusi į verslą pora dabar turi ir savų pagalbininkų. Visa šeima – su dvejų metų ir 9 mėnesių dukrele Frėja ir vienerių sūneliu Reinu – visur kartu. Ir namuose, ir darbe. Jokių vaiko priežiūros atostogų Judita savęs neišleido.
Kaip gimė desertinė „Dolce Amor“ – ar tai buvo spontaniška idėja, ar ilgai brandintas sumanymas, gal paskatino tai, kad patys labai mėgstate saldumynus?
„Dolce Amor“ gimė maždaug prieš dešimt metų – dar mūsų su vyru draugystės pradžioje. Susipažinome darbovietėje, kurioje jis dirbo konditeriu. Kasdien mačiau, su kokiu atsidavimu jis kuria desertus, kokius tikrus šedevrus geba pagaminti. Ir vis kartojau: tu švaistai savo potencialą, tu jo neišnaudoji. Raginau pradėti kažką savo, bet jam, matyt, trūko ryžto žengti pirmą žingsnį.
Vieną dieną nusprendžiau viską paspartinti. Pasakiau, kad priėmiau užsakymą, kurį jis turės iškepti namuose. Buvo gegužė, o užsakymą reikėjo atiduoti liepą. Reiškia, per birželį namuose turėjo atsirasti visa reikalinga įranga ir prasidėti pasiruošimas. Įrangą – daugiausia naudotą –turėjome per savaitę. Vyras pradėjo kepti, bandyti, tobulinti receptus. Jam sekėsi natūraliai – tai jo stichija. Atėjus liepai jis paklausė: „Kur tas užsakymas?“ Tada prisipažinau – tai buvo blefas.
Liepa yra ypatingas mėnuo mūsų šeimoje – gimtadienius švenčia vyras, jo sesė, aš ir mano senelis. Tiesiog pasiūliau iškepti po tortą visų gimtadieniams. Tai buvo pirmasis užsakymas ir mūsų startas. Tortus nufotografavau, pasidalijome socialiniuose tinkluose. Rugpjūtį tuokėsi draugai – jų vestuvėms sukūrėme saldų stalą. Tada įspūdžiai ėmė plisti iš lūpų į lūpas. Prieš dešimt metų būtent tai buvo stipriausia reklama. Žmonės ragavo, dalijosi įspūdžiais, rekomendavo kitiems. Jau gruodį turėjome nemažai užsakymų.
Po Naujųjų metų nusprendėme žengti rimtą žingsnį – statyti pirmąjį cechą. Tai buvo vos 26 kvadratinių metrų priestatas prie mūsų namų, skirtas vienai darbo vietai. Jį vyras statė savo rankomis kartu su mano seneliu. Nei vienas jų su statybomis neturėjo nieko bendro. Tai buvo tikras perlipimas per save – kai neturi nei patirties, nei garantijų, bet turi tikėjimą ir didelį norą. Mano senelis buvo šalia kiekviename žingsnyje – ne tik su įrankiais rankose, bet ir su palaikymu. Vasario mėnesį prasidėjo įrengimo darbai, o balandį jau turėjome higienos pasą, įregistruotą įmonę ir oficialiai pradėjome veiklą. Iš pradžių – vestuvės, krikštynos, įvairios šventės. Taip pamažu gimė ir augo „Dolce Amor“.
Pavadinimas taip pat turi istoriją. Jis gimė mūsų pirmosios kelionės į Italiją metu. Ten ragavome viską – desertus, ledus, kepinius – mums buvo įdomu, skanu ir įkvepiančiai gražu. Tada ir gimė mintis, kad meilė yra saldi. Išvertėme šią idėją į italų kalbą. Taip atsirado mūsų įmonės pavadinimas „Saldi meilė“, o prekinis ženklas tapo „Dolce Amor“.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti pradėjus verslą?
Didžiausias iššūkis, kad buvome labai jauni. Vos dvidešimties būtent aš ėmiausi visų verslo nematomų dalių – klientų užklausų, komunikacijos, reklamos, sutarčių, vestuvių dekoracijų derinimo, dokumentų, leidimų, institucijų ir visos biurokratinės sistemos.
Tai nebuvo romantiška pradžia. Tai buvo realybė, kurioje dvidešimtmetė mergina, kalbanti apie bankus, higienos pasus, įmonės steigimą ir atsakomybes, dažnai sulaukdavo ne palaikymo, o skeptiškų žvilgsnių. Lyg turėčiau pirmiausia įrodyti, kad apskritai turiu teisę bandyti.
Informacija buvo sunkiai prieinama, patarimai – konservatyvūs, o tonas dažnai – globėjiškas. Bet būtent tai mane užgrūdino. Kai tavimi netiki, išmoksti tikėti savimi dvigubai stipriau. Kai tavęs nepriima rimtai, išmoksti kalbėti taip, kad būtų neįmanoma tavęs ignoruoti.
Didžiulė jėga buvo mūsų artimieji. Šeima nuo pirmų dienų buvo ne stebėtojai, o sąjungininkai. Mūsų istorijoje šeima niekada nebuvo tik fonas – ji pamatas. Seneliai ir šiandien, praėjus dešimčiai metų, yra mūsų pagrindiniai pagalbininkai, tik dabar jų pagalba persikėlė į kitą frontą – vaikus. Be jų pagalbos mūsų verslas būtų augęs gerokai lėčiau.
Vyrui didžiausias iššūkis buvo ir išlieka atsakomybė. Jis absoliutus perfekcionistas. Jam labai sunku perduoti gamybos kontrolę, nes jaučia asmeninę atsakomybę už kiekvieną desertą. Ne tik už skonį – už emociją, už vaizdą, už įspūdį, kurį patirs žmogus.
Jo požiūriu, kai klientas moka savo uždirbtus pinigus, tu neturi teisės suklysti. Tai ne šiaip užsakymas. Vestuvės, krikštynos, jubiliejus – tai žmonių istorijos. Tas perfekcionizmas reiškia šimtą procentų atsidavimo. Tad gyvenimas ilgą laiką buvo visiškai pavaldus verslui. Dabar jis sukasi apie dvi didžiausias mūsų meiles – verslą ir vaikus.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas ir darbas gimus dukrelei, o vėliau – sūneliui? Kaip derinate darbą ir vaikų auginimą?
Vaikai buvo viena didžiausių mūsų gyvenimo svajonių, o ją pasiekti buvo kur kas sudėtingiau nei įkurti verslą. Verslą gali planuoti, skaičiuoti, strateguoti. O čia reikėjo kantrybės, tikėjimo ir labai daug vidinės stiprybės.
Devintą nėštumo mėnesį atidarėme naujas patalpas. Turėjome vos dešimt dienų remontui –per tiek laiko reikėjo viską paruošti startui. Atidarėme per Velykas, o gegužės 2-ąją gimė mūsų dukra. Ir net tada gyvenimas nesustojo. Po operacijos, dar gulėdama ligoninėje, telefonu derinau su inžinieriais kanalizacijos klausimus, ruošiau dokumentus, organizavau mokėjimus. Kol mes gulėjome ligoninėje, buvo įrenginėjama terasa.
Frėjos pirmieji metai realiai praėjo mūsų naujose patalpose – jas kuriant, tobulinant kartu su verslu. Vasaromis, per didžiulius klientų antplūdžius, ji būdavo šalia – su vyru, su močiutėmis ar kitais artimaisiais. Ji augo tarp klientų, tarp desertų, tarp pokalbių apie darbus ir sprendimų.
Mes niekada neturėjome aiškios ribos – čia darbas, čia šeima. Ir šiandien matome rezultatą. Frėja yra drąsi, komunikabili, lengvai bendrauja su klientais. Būdama dvejų jau suprato, kas yra parduotuvė, kas yra pinigai, kad juos reikia uždirbti, o ne tik išleisti. Ne todėl, kad mes specialiai mokėme, o todėl, kad ji taip augo.
Dabar vaikų daugiau ir kartu su jais auga mūsų ambicijos. Šiuo metu kuriame dar vieną projektą – naują vietą ant ežero kranto, nuostabioje aplinkoje. Viskas vyksta taip pat, kaip ir prieš dešimt metų, – tik dabar jau su vaikais ant rankų. Su jais važiuojame į susitikimus su statybininkais, kartu renkamės medžiagas, deriname sprendimus. Kartais juokaujame, kad jie yra mūsų mažiausi verslo asistentai – be kurių šito kelio jau neįsivaizduotume.
Šiandien turime dar didesnę motyvaciją. Viską darome dėl vaikų, su mintimi apie juos ir galbūt jų ateitį. Tai, ką kuriame, ne tik mūsų svajonė – tai gali tapti ir jų pasirinkimu, jei kada nors norės. Todėl man atrodo sąžininga, kad vaikai auga kartu su verslu. Nes tai jau dabar ir jų istorija.
Kokios akimirkos buvo sunkiausios, kai turėjote rinktis tarp šeimos poreikių – laiko su vaikais ir to, kas reikalinga verslui?
Šis klausimas – vienas jautriausių. Vasara, kai dauguma šeimų planuoja atostogas prie jūros ar ežero, mums didžiausias darbymetis. Ir, žinoma, kartais skaudu, kad tiek, kiek norėtume praleisti laiko su vaikais kelionėse ar gamtoje, paprasčiausiai negalime.
Su vaikais būname daug laiko – bet ne visada ten, kur norėtųsi. Daugiausia – terasoje, ceche, parduotuvėje. Kartais pagaunu save galvojant apie idealizuotą šeimos paveikslą – ilgus vasaros vakarus prie ežero, spontaniškas išvykas, daugiau laisvės.
Tačiau tada save sustabdau. Pusantrų metų vaikas neprisimins, ar jis buvo su tėvais prie jūros, ar terasoje šalia darbo. Jam svarbiausia, kad mes buvome šalia tiek, kiek galėjome. Guodžia ir tai, kad mūsų vaikų neaugina auklės. Pagalbos senelių prašome tik tada, kai tikrai nėra kitos išeities. Maksimaliai stengiamės viską daryti kartu – kad vaikai augtų su mumis, o ne šalia mūsų.
Esame stipriai prisirišę prie savo veiklos. Atsitraukti daugiau nei dviem–trim dienoms ar išvykti toliau nei maždaug šešiasdešimties kilometrų spinduliu mums sudėtinga. Turime būti čia. Tai yra atsakomybė, kurią sąmoningai prisiėmėme.
Kartais dėl to šiek tiek gaila. Norisi parodyti vaikams pasaulį, daugiau kelionių, daugiau spontaniškumo. Bet kartu suprantame – viskas dar prieš akis. Jie dar maži, jų pasaulis kol kas telpa ten, kur esame mes.
Todėl šiandien dirbame su mintimis apie rytojų. Kad kai vaikai bus ketverių ar penkerių, jau daugiau supras ir prisimins, mūsų laikas kartu nebūtų tik desertinėje. Kad galėtume jiems parodyti ir kitokį pasaulį – su kelionėmis, patyrimais, platesniu horizontu.
Kaip jūs su vyru išlaviruojate tarp darbinių ir tarpusavio santykių? Kaip randate pusiausvyrą tarp darbo ir šeimos santykių?
Atvirai pasakius – balanso nėra. Per trejus metus nuo tada, kai gimė Frėja, mūsų asmeniniams santykiams laiko praktiškai nebeliko. Suskaičiuoti, kiek kartų buvome kažkur išvykę tik dviese, užtektų vienos rankos pirštų. Draugų vestuvės, keli artimųjų gimtadieniai ir vieni mokymai – realiai keturi kartai per trejus metus.
Tai nėra gerai, bet mes labai aiškiai suprantame, dėl ko tai darome. Šiuo mūsų gyvenimo etapu kažkas turi aukotis. Suaugusiems žmonėms pasiaukoti lengviau nei vaikams. O mūsų vaikai labai ilgai laukti ir išsvajoti. Todėl laiko sau sumažėjimas šiuo gyvenimo tarpsniu mums nėra tragedija. Tai – sąmoningas pasirinkimas.
Žinoma, teoriškai galėtume rasti laiko – vakarais, vaikams užmigus. Bet realybė paprasta: jėgų tiesiog nebelieka. Mūsų vyresnėlė anksti keliasi, mažasis vėlai eina miegoti. Kai jis užmiega vienuoliktą ar net dvyliktą nakties, mes jau galvojame ne apie romantiškus pokalbius, o apie miegą, kad kitą dieną galėtume normaliai funkcionuoti – ir kaip tėvai, ir kaip verslininkai.
Mes žinome, kad tai laikina. Vaikai paūgės, verslas stabilizuosis. Atsiras daugiau erdvės mums kaip porai. O šiandien mes tiesiog kovojame už tai, ką patys pasirinkome, – kurti šeimą ir verslą. Ir darome tai kartu.
Ar atradote kokius nors ritualus ar būdus atsigauti po darbų ir šeimos rūpesčių? Ar galite sau leisti savaitgalius, atostogas?
Didelių stebuklų nėra – ieškome mažų, realistiškų būdų persikrauti. Vyras, kai tik leidžia galimybės, stengiasi ištrūkti į sporto salę. Dažnai keliasi penktą ar pusę šešių, kad suspėtų pasportuoti prieš darbo dieną. Kartais savaitgalį išvažiuoja per vaikų pietų miegą. Jam tai tikra atgaiva – fizinis krūvis padeda išvalyti galvą ir susidėlioti mintis.
Tiesa, šventiniu laikotarpiu ar intensyvių projektų metu, kai vyksta filmavimai ir darbai nusikelia net į naktį, šitą ritmą tenka pristabdyti. Aš pati kartais bandau atsikelti penktą, kad galėčiau ramiai išgerti kavos, pabūti tyloje, kažką apgalvoti be triukšmo. Bet priklauso nuo nakties – jei mažasis nemiegojo, prioritetą teikiu poilsiui. Išmokau nebekovoti su savimi dėl tobulos rutinos.
Kartais relaksacija tampa visai paprasti dalykai, pavyzdžiui, grožio salonas. Atrodo smulkmena, bet šiuo gyvenimo etapu tai praskaidrina kasdienybę ir leidžia trumpam išeiti iš rutinos į kitą aplinką. Kartais vyras išleidžia mane su kolektyvu ar draugėmis vakarienės, ar į darbo renginį. Tai nebūna dažnai, bet tokie vakarai primena, kad esu ne tik mama ir verslininkė.
Kitas mūsų atrastas būdas: vienas pasiima vieną vaiką, kitas – kitą, ir leidžia su juo laiką. Išvažiuojame iš namų – į prekybos centrą, žaidimų kambarį ar tiesiog pasivaikščioti. Keičiasi aplinka, keičiasi dinamika, ir net chaosas tampa ramesnis. Kartais tik tiek ir tereikia – mažų pauzių.
Paragauti jūsų desertų žmonės važiuoja iš visos Lietuvos – nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Kuo ypatingi tie desertai, iš kur semiatės saldumynų idėjų?
Labai dažnai girdime: „jūsų reikia Kaune“, „jūsų reikia Vilniuje“, „jūsų reikia Panevėžyje“. Bet mes mylime savo miestą. Mylime savo kraštą. Esame strategiškai nuostabioje vietoje – tarp didžiųjų miestų, lengvai pasiekiami beveik iš bet kurio Lietuvos kampelio. Realiai tereikia vos kelis šimtus metrų nusukti nuo magistralės – ir gali gauti tikrai kokybišką rankų darbo desertą.
Žmonės atvažiuoja ne dėl patogumo – dėl kokybės. Žmonės labai gerai jaučia skirtumą tarp masinės gamybos produkto ir rankų darbo. Jie supranta, kas yra skonis, kas yra įdirbis, kas yra detalė. Ir dažnas mūsų gaminys kainuoja mažiau nei didmiesčių firminiai desertai. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl nesikeliame. Nors mūsų lokacija riboja kainodarą.
Didmiestyje būtume priversti didinti apimtis, samdyti daugiau darbuotojų, automatizuoti procesus. O tai neišvengiamai reikštų kompromisus. Mašina niekada nepadarys taip, kaip padaro rankos. Didelis kiekis visada reiškia mažesnį dėmesį detalei. Mes geriau pagaminsime mažiau, bet išlaikysime kokybę.
Žmonės vertina tai, kad nereikia stovėti eilėse, nemoka už automobilių aikštelę ir gauna aukšto lygio gaminį už prieinamą kainą. Turime net klientų, kurių atstovas atvažiuoja ir išsiveža tortus visai šeimai ar net pusei kaimynų. Tai mums – didžiulis įvertinimas.
Dabar jau esame prieinami tiems, kurie negali atvykti į Elektrėnus – šokoladus, dražė, mini šokoladukus, karamelę, net makaronus siunčiame į kitus miestus. Tai nauja kryptis, kurią aktyviai vystome.
Bet svarbiausia, manau, yra ne tik vieta ar kaina. Žmonės atvažiuoja dėl tikrumo. Mes socialiniuose tinkluose esame tokie, kokie gyvenime – be pagražinimų, be dirbtinio blizgesio. Ir ta bendra visuma – kokybė, nuoširdumas, rankų darbas, mūsų istorija – sukuria rezultatą. Kai žmonės važiuoja du šimtus kilometrų į vieną pusę vien tam, kad paragautų mūsų gaminių, tai yra beprotiškai didelis įvertinimas. Ir už tai mes esame labai dėkingi.
Ar sugebate nepersivalgyti gundančių saldumynų, kasdien tarp jų sukdamasi? Ar vaikai neprašo šių skanumynų vietoj pietų ar vakarienės?
Mano vyrui įdomu ragauti, testuoti, analizuoti skonius, bet jis puikiai atskiria degustavimą nuo valgymo. Jis gali paragauti daug – ir nepersivalgyti. Man šiek tiek sunkiau, nes esu tikra smaližė. Mūsų asortimentas nėra kuriamas pagal naujausias tendencijas ar madą. Jį kuriame pagal tai, ką patys mėgstame.
Mūsų vitrinoje nerasite nei vieno gaminio, kurio patys nemėgtume. Nemėgstu razinų, želinių tekstūrų ar tam tikrų kremų – jų pas mus nėra. Darome tai, kuo patys tikime. Todėl kasdien praeiti pro vitriną ir nieko nepasiimti – man tikras iššūkis. Bet turiu susitarimą su savimi: savaitgalį arba pirmadienio rytą prie kavos – vienas mažas skanumynas.
Dukra – absoliuti smaližė. Sūnus, kaip ir tėtis, – mieliau rinksis sūrį ar rimtesnį maistą nei kremą. Mūsų požiūris paprastas – saldumynas yra pasimėgavimas, atlygis, o ne kasdienė norma. Pavyzdžiui, kai dukrai buvo dveji, vasarą susitarėme: ji padeda sutvarkyti žaidimų aikštelę, prižiūri, kad visi vaikai galėtų tvarkingai žaisti, o jos atlygis – mūsų gaminti naminiai ledai.
Šiandien turime šeštadienio tradiciją – šviežių kepinių dieną. Frėja dievina Niujorko bandelę su karameliniu kremu. Susitarimas paprastas: sutvarkome namus, ji padeda sudėlioti brolio žaislus – ir tada laukia prizas.
Taip formuojame požiūrį į saldumynus – kaip į sąmoningą pasirinkimą, o ne draudžiamą vaisių ar nekontroliuojamą ritualą. Mes nedraudžiame ragauti. Nedemonizuojame cukraus. Bet mokome atskirti kokybišką, vertingą gaminį nuo to, kuris tiesiog saldus.
Ir šiandien dukra jau geba pasakyti: „Ačiū, man neskanu.“ Nevalgo tik todėl, kad galima. Jei gimtadienyje pasiūlomas šokoladas ar guminukai, ji gali paragauti, bet lygiai taip pat gali atsisakyti. Ji supranta skirtumą tarp „galiu“ ir „noriu“. Man tai – didžiulis laimėjimas.
Sūnus dar mažas, bet jau ragavo kremų. Ir kartais, gavęs ką nors saldaus, tiesiog numeta į šalį ir pasirenka sūrį. Mes leidžiame rinktis. Jei kada nors matysime, kad potraukis saldumynams per didelis, kalbėsimės, ieškosime sprendimų. Ir, žinoma, nei vienas vaikas neužaugo be saldumynų – ypač tokioje aplinkoje. Bet mes tikime, kad svarbiausia ne draudimai, o sąmoningas pasirinkimas.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
Fotografavo Kukuška photography
