
Pirmosios dienos po gimdymo dažnai apibūdinamos kaip stebuklingas laikas – kupinas meilės, švelnumo ir naujo ryšio. Tačiau tikrovėje neretai moterys išgyvena visai kitokį laikotarpį: nuovargį, nerimą, skausmą ar liūdesį. Dažnai šiems išgyvenimams didelės įtakos turi ir tai, kad žindymas nevyksta taip, kaip buvo tikėtasi.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip padėti sau ir kūdikiui, kad žindymo varikliukas anksčiau ar vėliau vis tiek sėkmingai užsivestų. Sunki žindymo kelionės pradžia tikrai nereiškia, kad viskas prarasta.
Kodėl žindymo pradžia kartais būna sudėtinga?
Tobulu atveju, norint, kad pieno naujagimiui netrūktų, reikia jį glausti prie krūties tuojau pat gimus, leisti būti šalia mamos visą laiką, žindyti dieną ir naktį taip dažnai ir ilgai, kaip kūdikis pageidauja. Deja, ne visada taip tobulai viskas pavyksta. Žindymo pradžios sėkmę lemia ne tik mamos didelis noras žindyti, stipri motyvacija, aktyvios pastangos ar technika. Įtakos turi dar daugybė veiksnių – fizinių, emocinių ir aplinkos.
Jei gimdymas buvo ilgas, komplikuotas ar baigėsi cezario pjūviu, natūralu, kad kūnui reikia laiko atsigauti. Priklausomai nuo to, kokie medikamentai buvo naudoti, gali sulėtėti pieno gamybos pradžia, lėčiau užsivesti laktacijos procesai. Kūdikis, savo ruožtu, taip pat patyręs gimdymo stresą ar naudotų skatinamųjų ar nuskausminamųjų medikamentų poveikį gali būti mieguistas, vangiai reaguoti į žindymą. Kartais esant sunkesnei būklei kūdikis gali būti atskirtas nuo mamos, kai būtina suteikti reikalingą pagalbą ir stebėjimui. Tokios situacijos sutrikdo galimybes patirti natūralų „oda prie odos“ ryšį, kuris labai svarbus žindymo pradžiai.
Po gimdymo vyksta hormonų „audra“ – staigūs estrogeno ir progesterono pokyčiai, oksitocino svyravimai. Jie veikia ir pieno gamybą, ir moters emocinę būseną. Didelė dalis moterų patiria pogimdyminę melancholiją. Jei šie emociniai išgyvenimai vyksta dar ir kitų iššūkių fone, gali būti, kad moteris bus emociškai pavargusi, įsitempusi, kūne atitinkamai išsiskirs adrenalinas, o jis apsunkina su laktacija susijusius procesus.
Po gimdymo moters kūnas patiria didžiulius pokyčius – pieno gamybos pradžia, krūtų tinimas, jautrumas. Kūdikis dar tik mokosi taisyklingai apžioti krūtį, o jei jam sunku, mama gali patirti skausmą ar įtrūkimus. Šie sunkumai gali sukelti įtampą, o stresas, savo ruožtu, mažina pieno gamybą. Taip susiformuoja užburtas ratas, kai nerimas ir nuovargis stiprina vienas kitą.
Ką galima padaryti?
Kad ir kokiame etape esate, kad ir kokius sunkumus patyrėte, dažniausiai žindymo varikliuką galite užvesti taip, kad jis veiks lygiai taip pat sėkmingai, kaip veikia tų moterų, kurioms nuo pat pirmos valandos po gimdymo žindymas klostėsi puikiai.
Mane labiausiai įkvepia istorijos, kai laktacijos procesus užvesti pavyksta net toms moterims, kurios niekada negimdė ir nori žindyti įsivaikintą vaikelį. Įsivaizduokite: jei tai įmanoma, kaip gali nebūti įmanoma užvesti žindymo varikliuką tom aplinkybėm, kai pirmom dienom ar savaitėm kažkas strigo, nepavyko, bet laktacija yra, tik gal ne tokia gausi, kokios tikėtumės.
Pirmiausia, visa ko pagrindas – ramybė
Šiuolaikinėje kultūroje žindymas neretai tampa motinystės idealu. Moteriai gali atrodyti, kad tik žindydama ji bus pakankamai gera mama. Todėl, kai procesas nesiklosto sklandžiai, ją užplūsta kaltė, gėda ir nusivylimas savimi. Visa tai kelia emocinį stresą, kuris įgyja ir fiziologinį pavidalą – išsiskiria adrenalinas, o jis, kaip minėjome, trikdo laktacijos procesus. Kartais žindymo sunkumai susiję su ankstesniais išgyvenimais – sudėtingu gimdymu, nerimu, net depresijos simptomais. Tokiais atvejais žindymas gali kelti įtampą ar net baimę.
Svarbu sau nuolat priminti – motinystė nėra egzaminas, o žindymo sunkumai nieko nesako apie moters gebėjimą mylėti ar rūpintis. Tai patirti nereiškia, kad mama daro kažką ne taip. Tai pereinamasis laikotarpis, reikalaujantis laiko, kantrybės ir palaikymo. Ryšys su kūdikiu kuriamas ne per tobulumą, o per šilumą, dėmesį ir artumą.
Žindymo pradžios sunkumai – visiškai normalus reiškinys. Gimus kūdikiui, moters gyvenimas pasikeičia iš esmės. Iki tol ji galėjo planuoti savo laiką, o dabar viskas sukasi aplink mažylio poreikius. Žindymas gali atrodyti kaip nuolatinis savęs aukojimo procesas, keliantis nuovargį ar net pasimetimą. Tai natūrali būsena – kūnas ir psichika ieško naujos pusiausvyros. Pamažu, atradus ritmą ir daugiau pasitikėjimo savimi, žindymas tampa ne tik pareiga, bet ir švelnus ryšio kūrimo ritualas.
Tokiu metu itin svarbus palaikymas – tiek emocinis, tiek praktinis. Kai mama jaučiasi suprasta ir palaikoma, žindymas dažniausiai jau nebebūna skausmingas iššūkis, o virsta švelniu ir prasmingu patyrimu. Labai svarbu laiku ieškoti pagalbos – kreiptis į žindymo konsultantę, akušerę, psichologą ar artimuosius, kad mama neliktų viena su savo išgyvenimais. Svarbu suprasti: kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas. Psichologo ar žindymo specialisto parama padeda atkurti pasitikėjimą savo kūnu ir suteikia saugumo jausmą, kuris tiesiogiai veikia ir žindymo sėkmę.
Atkurkite artumą ir ryšį
Jei žindymo pradžioje trūko artumo, pirmas žingsnis – vėl susitikti su kūdikiu per prisilietimą. Laikykite kūdikį nuogą ant nuogos krūtinės (oda prie odos kontaktas), ilsėkitės kartu, glostykite, uostykite, kalbinkite. Tai pats geriausias būdas oksitocino hormonui gamintis, o oksitocinas – vienas iš dviejų svarbiausių hormonų, atsakingų už žindymą. Net jei mažylis dar neima krūties, toks kontaktas siunčia signalą kūnui: „Mano kūdikis šalia, jis saugus – pienas reikalingas.“ Kartais pakanka kelių dienų šio artumo, kad žindymas vėl atsigamintų.
Palaikykite pieno gamybą
Moters krūtyse pagaminamo pieno kiekis turėtų pasidaryti tuo didesnis, kuo daugiau jo užsakoma, tai yra kuo dažniau ir ilgiau kūdikis žindomas. Žindymo reikalų direktorius yra kūdikis. Vaikas pats, o ne kas kitas, geriausiai jaučia, kada išalksta, ir geriausiai pajunta, kada jau yra sotus. Tegu žinda taip dažnai ir taip ilgai, kaip jis to nori.
Neskubėkite krūties ištraukti kūdikiui iš burnytės, net jei atrodo, kad jis žinda tuščiai: atrodo, kad pienas nebėga. Čia ir yra pagrindinis pieno pagausinimo triukas! Jeigu kūdikiui pieno maža, tik toliau žįsdamas jau tuščią krūtį (iš tikrųjų žindymo metu krūtis niekada visiškai neištuštėja, nes iškart gaminamas naujas pienas), kūdikis įtikins ją, jog pieno jam tikrai reikia daugiau, negu gaudavo iki šiol.
Labai svarbu taisyklingas prigludimas. Vien siųsti užsakymus pienuko pagausinimui neužtenka. Užsakymams įvykdyti dar reikia ir vietos. Taigi, kad pieno netrūktų, kūdikis privalo žįsti ne tik pakankamai dažnai ir ilgai, bet ir taisyklingai. Taip, kad jau pagamintas pienas atitektų jam, o ne pasiliktų motinos krūtyse. Kūdikis turi išties žįsti krūtį, o ne čiulpti tik spenelį. Todėl nekiškite jo burnon čiulptukų nuraminimui, neprimaitinkite iš buteliuko, nes šie nereikalingi daiktai gali trikdyti naujagimio gebėjimą pakankamai plačiai apžioti mamos krūtį ir veiksmingai žįsti iš jos pieną. Jei dėl tam tikrų priežasčių vaikelį reikia papildomai pamaitinti, kad žindimo įgūdžių nepakeistų įprotis čiulpti, iš krūties dirbtinai ištrauktą pieną laikinai nežindomam kūdikiui geriau sugirdyti ne iš buteliuko per čiulptuką, o kitu būdu, pavyzdžiui, iš puodelio ar šaukšteliu.
Jei kūdikis laikinai ar nuolat negali žįsti krūtį pats, motinos pienas jam vis tiek yra pats geriausias maistas. Tuomet laktaciją jo motinos krūtyse derėtų skatinti ir išlaikyti dirbtinai. Pieno gauti iš krūties galima jį ištraukiant rankomis arba pientraukiu (mechaniniu arba elektriniu). Kaip ir žindant kūdikį, taip ir dirbtinai šalinant pieną iš krūties, labai svarbi pieną latakėliais stumiančio oksitocino reflekso pagalba. O šis refleksas yra stimuliuojamas ne tik kontaktiniu būdu – dirginant spenelio nervinius receptorius pirštais ir (arba) pientraukiu (kartu stimuliuojant ir pieno gamybą skatinančio hormono prolaktino išsiskyrimą), bet ir priklauso nuo sąlygų.
Oksitocino gausa – pieno gausa
Kaip jau minėjau, oksitocinas yra vienas pagrindinių hormonų, kurie dalyvauja žindymo procese, ir jo vaidmuo yra ne tik fiziologinis, bet ir emocinis. Oksitocinas dažnai vadinamas meilės, prisirišimo ar švelnumo hormonu, nes jis išsiskiria artumo, prisilietimo ir šilumos momentais. Žindymo metu jis atlieka kelias labai svarbias funkcijas – tiek kūnui, tiek psichikai.
Kai kūdikis pradeda žįsti, nerviniai signalai iš spenelių perduodami į motinos smegenis. Hipofizė (smegenų liauka) išskiria oksitociną į kraują. Oksitocinas priverčia smulkias raumenines ląsteles aplink pieno liaukas susitraukti, dėl to pienas išspaudžiamas į latakėlius ir išteka į kūdikio burnytę.
Oksitocinas sukuria ramybės, artumo ir prisirišimo jausmą. Jis padeda mamai atsipalaiduoti, sumažina nerimą ir stiprina emocinį ryšį su kūdikiu. Žindymo metu šio hormono lygis kraujyje pakyla, todėl mama dažnai jaučia švelnumą, meilę, net lengvą mieguistumą ar ramybės bangą. Tai gamtos būdas užtikrinti, kad mama ir kūdikis kuo daugiau laiko praleistų kartu, o jų ryšys stiprėtų.
Jeigu kūdikio motiną supa šilta ir palanki aplinka, jeigu jos nuotaika gera – oksitocino hipofizyje išsiskiria daugiau ir pienas teka stipriau. Oksitocino refleksą skatina ir šiltas dušas, malonus nugaros masažas, kūdikio ar bent jo nuotraukos buvimas šalia, artimųjų rūpestingas dėmesys ir pagalba buityje.
Maži žingsniai – dideli pokyčiai
Leiskite sau eiti mažais žingsniais. Tobulumo šiame kelyje nereikia. Žindymo pradžia – tai kelionė, o ne egzaminas. Kiekviena mama ir kūdikis turi savo tempą. Žindymo pradžia gali atgimti vėliau. Daug mamų po kelių savaičių ar net mėnesio atranda žindymą iš naujo. Kūdikiai – prisitaikantys, o pieno gamyba – atsinaujinanti. Kartais padeda tiesiog leidimas sau nebūti tobulai. Skirkite dėmesio savo jausmams. Leiskite sau ilsėtis, kalbėkite apie tai, ką išgyvenate. Kūdikis labiausiai nori ne tobulos mamos, o ramios, mylinčios ir švelnios. Ir visada atminkite – jūs esate gera mama, net jei žindymo pradžia buvo sunki.
Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.lt
Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje, Psichologė Karolina
IG issipildymas.motinysteje
