Jei pirmosios dienos po gimimo nepalankios žindymui

Pirmosios dienos po gimdymo dažnai apibūdinamos kaip stebuklingas laikas – kupinas meilės, švelnumo ir naujo ryšio. Tačiau tikrovėje neretai moterys išgyvena visai kitokį laikotarpį: nuovargį, nerimą, skausmą ar liūdesį. Dažnai šiems išgyvenimams didelės įtakos turi ir tai, kad žindymas nevyksta taip, kaip buvo tikėtasi.

Šiame straipsnyje aptarsime, kaip padėti sau ir kūdikiui, kad žindymo varikliukas anksčiau ar vėliau vis tiek sėkmingai užsivestų. Sunki žindymo kelionės pradžia tikrai nereiškia, kad viskas prarasta.

Kodėl žindymo pradžia kartais būna sudėtinga?

Tobulu atveju, no­rint, kad pie­no nau­ja­gi­miui netrūktų, rei­kia jį glaus­ti prie krū­ties tuo­jau pat gi­mus, leis­ti bū­ti ša­lia mamos vi­są lai­ką, žin­dy­ti die­ną ir nak­tį taip daž­nai ir il­gai, kaip kū­di­kis pa­gei­dau­ja. Deja, ne visada taip tobulai viskas pavyksta. Žindymo pradžios sėkmę lemia ne tik mamos didelis noras žindyti, stipri motyvacija, aktyvios pastangos ar technika. Įtakos turi dar daugybė veiksnių – fizinių, emocinių ir aplinkos.

Jei gimdymas buvo ilgas, komplikuotas ar baigėsi cezario pjūviu, natūralu, kad kūnui reikia laiko atsigauti. Priklausomai nuo to, kokie medikamentai buvo naudoti, gali sulėtėti pieno gamybos pradžia, lėčiau užsivesti laktacijos procesai. Kūdikis, savo ruožtu, taip pat patyręs gimdymo stresą ar naudotų skatinamųjų ar nuskausminamųjų medikamentų poveikį gali būti mieguistas, vangiai reaguoti į žindymą. Kartais esant sunkesnei būklei kūdikis gali būti atskirtas nuo mamos, kai būtina suteikti reikalingą pagalbą ir stebėjimui. Tokios situacijos sutrikdo galimybes patirti natūralų „oda prie odos“ ryšį, kuris labai svarbus žindymo pradžiai.

Po gimdymo vyksta hormonų „audra“ – staigūs estrogeno ir progesterono pokyčiai, oksitocino svyravimai. Jie veikia ir pieno gamybą, ir moters emocinę būseną. Didelė dalis moterų patiria pogimdyminę melancholiją. Jei šie emociniai išgyvenimai vyksta dar ir kitų iššūkių fone, gali būti, kad moteris bus emociškai pavargusi, įsitempusi, kūne atitinkamai išsiskirs adrenalinas, o jis apsunkina su laktacija susijusius procesus.

Po gimdymo moters kūnas patiria didžiulius pokyčius – pieno gamybos pradžia, krūtų tinimas, jautrumas. Kūdikis dar tik mokosi taisyklingai apžioti krūtį, o jei jam sunku, mama gali patirti skausmą ar įtrūkimus. Šie sunkumai gali sukelti įtampą, o stresas, savo ruožtu, mažina pieno gamybą. Taip susiformuoja užburtas ratas, kai nerimas ir nuovargis stiprina vienas kitą.

Ką galima padaryti?

Kad ir kokiame etape esate, kad ir kokius sunkumus patyrėte, dažniausiai žindymo varikliuką galite užvesti taip, kad jis veiks lygiai taip pat sėkmingai, kaip veikia tų moterų, kurioms nuo pat pirmos valandos po gimdymo žindymas klostėsi puikiai.
Mane labiausiai įkvepia istorijos, kai laktacijos procesus užvesti pavyksta net toms moterims, kurios niekada negimdė ir nori žindyti įsivaikintą vaikelį. Įsivaizduokite: jei tai įmanoma, kaip gali nebūti įmanoma užvesti žindymo varikliuką tom aplinkybėm, kai pirmom dienom ar savaitėm kažkas strigo, nepavyko, bet laktacija yra, tik gal ne tokia gausi, kokios tikėtumės.

Pirmiausia, visa ko pagrindas – ramybė

Šiuolaikinėje kultūroje žindymas neretai tampa motinystės idealu. Moteriai gali atrodyti, kad tik žindydama ji bus pakankamai gera mama. Todėl, kai procesas nesiklosto sklandžiai, ją užplūsta kaltė, gėda ir nusivylimas savimi. Visa tai kelia emocinį stresą, kuris įgyja ir fiziologinį pavidalą – išsiskiria adrenalinas, o jis, kaip minėjome, trikdo laktacijos procesus. Kartais žindymo sunkumai susiję su ankstesniais išgyvenimais – sudėtingu gimdymu, nerimu, net depresijos simptomais. Tokiais atvejais žindymas gali kelti įtampą ar net baimę.

Svarbu sau nuolat priminti – motinystė nėra egzaminas, o žindymo sunkumai nieko nesako apie moters gebėjimą mylėti ar rūpintis. Tai patirti nereiškia, kad mama daro kažką ne taip. Tai pereinamasis laikotarpis, reikalaujantis laiko, kantrybės ir palaikymo. Ryšys su kūdikiu kuriamas ne per tobulumą, o per šilumą, dėmesį ir artumą.

Žindymo pradžios sunkumai – visiškai normalus reiškinys. Gimus kūdikiui, moters gyvenimas pasikeičia iš esmės. Iki tol ji galėjo planuoti savo laiką, o dabar viskas sukasi aplink mažylio poreikius. Žindymas gali atrodyti kaip nuolatinis savęs aukojimo procesas, keliantis nuovargį ar net pasimetimą. Tai natūrali būsena – kūnas ir psichika ieško naujos pusiausvyros. Pamažu, atradus ritmą ir daugiau pasitikėjimo savimi, žindymas tampa ne tik pareiga, bet ir švelnus ryšio kūrimo ritualas.

Tokiu metu itin svarbus palaikymas – tiek emocinis, tiek praktinis. Kai mama jaučiasi suprasta ir palaikoma, žindymas dažniausiai jau nebebūna skausmingas iššūkis, o virsta švelniu ir prasmingu patyrimu. Labai svarbu laiku ieškoti pagalbos – kreiptis į žindymo konsultantę, akušerę, psichologą ar artimuosius, kad mama neliktų viena su savo išgyvenimais. Svarbu suprasti: kreiptis pagalbos nėra silpnumo ženklas. Psichologo ar žindymo specialisto parama padeda atkurti pasitikėjimą savo kūnu ir suteikia saugumo jausmą, kuris tiesiogiai veikia ir žindymo sėkmę.

Atkurkite artumą ir ryšį

Jei žindymo pradžioje trūko artumo, pirmas žingsnis – vėl susitikti su kūdikiu per prisilietimą. Laikykite kūdikį nuogą ant nuogos krūtinės (oda prie odos kontaktas), ilsėkitės kartu, glostykite, uostykite, kalbinkite. Tai pats geriausias būdas oksitocino hormonui gamintis, o oksitocinas – vienas iš dviejų svarbiausių hormonų, atsakingų už žindymą. Net jei mažylis dar neima krūties, toks kontaktas siunčia signalą kūnui: „Mano kūdikis šalia, jis saugus – pienas reikalingas.“ Kartais pakanka kelių dienų šio artumo, kad žindymas vėl atsigamintų.

Palaikykite pieno gamybą

Mo­ters krū­ty­se pa­ga­mi­na­mo pie­no kie­kis tu­rė­tų pa­si­da­ry­ti tuo di­des­nis, kuo dau­giau jo už­sa­ko­ma, tai yra kuo daž­niau ir il­giau kūdi­kis žin­do­mas. Žin­dy­mo rei­ka­lų di­rek­to­rius yra kū­di­kis. Vai­kas pa­ts, o ne kas ki­tas, ge­riau­siai jaučia, ka­da išalks­ta, ir ge­riau­siai pa­jun­ta, ka­da jau yra so­tus. Te­gu žin­da taip daž­nai ir taip il­gai, kaip jis to no­ri.

Neskubėkite krūties ištraukti kūdikiui iš burnytės, net jei atrodo, kad jis žinda tuščiai: atrodo, kad pienas nebėga. Čia ir yra pagrindinis pieno pagausinimo triukas! Jeigu kūdikiui pieno maža, tik to­liau žįsdamas jau tuš­čią krū­tį (iš tik­rų­jų žin­dy­mo me­tu krū­tis nie­ka­da vi­siš­kai neiš­tuš­tė­ja, nes iš­kart ga­mi­na­mas nau­jas pie­nas), kū­di­kis įti­kins ją, jog pie­no jam tik­rai rei­kia dau­giau, ne­gu gau­davo iki šiol.

Labai svarbu taisyklingas prigludimas. Vien siųs­ti už­sa­ky­mus pienuko pagausinimui neuž­ten­ka. Už­sa­ky­mams įvyk­dy­ti dar rei­kia ir vie­tos. Tai­gi, kad pie­no ne­trūk­tų, kū­di­kis pri­va­lo žįs­ti ne tik pa­kan­ka­mai daž­nai ir il­gai, bet ir tai­syk­lin­gai. Taip, kad jau pa­ga­min­tas pie­nas ati­tek­tų jam, o ne pa­si­lik­tų mo­ti­nos krū­ty­se. Kū­di­kis tu­ri iš­ties žįs­ti krū­tį, o ne čiulp­ti tik spe­ne­lį. Todėl ne­kiški­te jo bur­non čiulp­tu­kų nuraminimui, neprimaitinkite iš buteliuko, nes šie ne­rei­kalin­gi daik­tai ga­li trik­dy­ti nau­ja­gi­mio ge­bė­ji­mą pa­kan­ka­mai pla­čiai ap­žio­ti mamos krū­tį ir veiks­min­gai žįs­ti iš jos pie­ną. Jei dėl tam tikrų priežasčių vaikelį reikia papildomai pamaitinti, kad žin­di­mo įgū­džių ne­pa­keis­tų įpro­tis čiulp­ti, iš krū­ties dirb­ti­nai iš­trauk­tą pie­ną lai­ki­nai ne­žin­do­mam kū­di­kiui ge­riau su­gir­dy­ti ne iš bu­te­liu­ko per čiulp­tu­ką, o ki­tu bū­du, pa­vyz­džiui, iš puo­de­lio ar šaukš­te­liu.

Jei kū­di­kis lai­ki­nai ar nuo­lat ne­ga­li žįs­ti krūtį pa­ts, mo­ti­nos pie­nas jam vis tiek yra pa­ts ge­riau­sias mais­tas. Tuo­met lak­ta­ci­ją jo mo­ti­nos krū­ty­se de­rė­tų ska­tin­ti ir iš­lai­ky­ti dirb­ti­nai. Pie­no gau­ti iš krū­ties ga­li­ma jį iš­trau­kiant ran­ko­mis ar­ba pient­rau­kiu (me­cha­ni­niu ar­ba elekt­ri­niu). Kaip ir žin­dant kū­di­kį, taip ir dirb­ti­nai ša­li­nant pie­ną iš krūties, la­bai svar­bi pie­ną la­ta­kė­liais stumian­čio ok­si­to­ci­no ref­lek­so pa­gal­ba. O šis ref­lek­sas yra sti­mu­liuo­ja­mas ne tik kon­tak­ti­niu bū­du – dir­gi­nant spe­ne­lio ner­vinius re­cep­to­rius pirš­tais ir (ar­ba) pient­rau­kiu (kar­tu sti­mu­liuo­jant ir pie­no ga­my­bą ska­ti­nan­čio hor­mo­no pro­lak­ti­no iš­si­sky­ri­mą), bet ir pri­klau­so nuo są­ly­gų.

Oksitocino gausa – pieno gausa

Kaip jau minėjau, oksitocinas yra vienas pagrindinių hormonų, kurie dalyvauja žindymo procese, ir jo vaidmuo yra ne tik fiziologinis, bet ir emocinis. Oksitocinas dažnai vadinamas meilės, prisirišimo ar švelnumo hormonu, nes jis išsiskiria artumo, prisilietimo ir šilumos momentais. Žindymo metu jis atlieka kelias labai svarbias funkcijas – tiek kūnui, tiek psichikai.

Kai kūdikis pradeda žįsti, nerviniai signalai iš spenelių perduodami į motinos smegenis. Hipofizė (smegenų liauka) išskiria oksitociną į kraują. Oksitocinas priverčia smulkias raumenines ląsteles aplink pieno liaukas susitraukti, dėl to pienas išspaudžiamas į latakėlius ir išteka į kūdikio burnytę.

Oksitocinas sukuria ramybės, artumo ir prisirišimo jausmą. Jis padeda mamai atsipalaiduoti, sumažina nerimą ir stiprina emocinį ryšį su kūdikiu. Žindymo metu šio hormono lygis kraujyje pakyla, todėl mama dažnai jaučia švelnumą, meilę, net lengvą mieguistumą ar ramybės bangą. Tai gamtos būdas užtikrinti, kad mama ir kūdikis kuo daugiau laiko praleistų kartu, o jų ryšys stiprėtų.

Jei­gu kū­di­kio mo­ti­ną su­pa šil­ta ir pa­lan­ki ap­lin­ka, jei­gu jos nuo­tai­ka ge­ra – ok­si­to­cino hi­po­fi­zy­je iš­si­ski­ria dau­giau ir pie­nas te­ka stip­riau.  Ok­si­to­ci­no ref­lek­są ska­ti­na ir šil­tas du­šas, ma­lo­nus nu­ga­ros ma­sa­žas, kū­di­kio ar bent jo nuo­trau­kos bu­vi­mas ša­lia, ar­ti­mų­jų rūpes­tin­gas dė­me­sys ir pa­gal­ba bui­ty­je.

Maži žingsniai – dideli pokyčiai

Leiskite sau eiti mažais žingsniais. Tobulumo šiame kelyje nereikia. Žindymo pradžia – tai kelionė, o ne egzaminas. Kiekviena mama ir kūdikis turi savo tempą. Žindymo pradžia gali atgimti vėliau. Daug mamų po kelių savaičių ar net mėnesio atranda žindymą iš naujo. Kūdikiai – prisitaikantys, o pieno gamyba – atsinaujinanti. Kartais padeda tiesiog leidimas sau nebūti tobulai. Skirkite dėmesio savo jausmams. Leiskite sau ilsėtis, kalbėkite apie tai, ką išgyvenate. Kūdikis labiausiai nori ne tobulos mamos, o ramios, mylinčios ir švelnios. Ir visada atminkite – jūs esate gera mama, net jei žindymo pradžia buvo sunki.

Parengė  psichologė Karolina Tarnauskienė
www.psichologekarolina.lt
Feisbukas: Išsipildymas Motinystėje, Psichologė Karolina
IG issipildymas.motinysteje