Jei tik sugeba, vaikai elgiasi tinkamai
Veikiausiai esate girdėję, kas paprastai kalbama apie rizikingos elgsenos vaikus: jie linkę manipuliuoti, nuolat reikalauja dėmesio, neturi motyvacijos, yra aklai užsispyrę, egocentriški, nepataisomai sugadinti, jie be paliovos priešgyniauja, atsikalbinėja ir visiškai neklauso, jų neįmanoma perkalbėti, sutramdyti, jiems patinka kontroliuoti. Ir taip toliau, ir taip toliau… Jie bando ribas, linkę erzinti, priverčia suaugusiuosius nuleisti rankas ir visada pasiekia savo. Turbūt žinote (galbūt net iš savo karčios patirties) ir tai, kas paprastai sakoma apie tokių vaikų tėvus: pasyvūs, nuolaidžiaujantys, nenuoseklūs auklėtojai. Jie paprasčiausiai neatlieka savo tėviškų pareigų.
Netikėkite tuo. Po paskutinių daugmaž penkiasdešimties metų tyrimų galime pasidžiaugti gausesne informacija. Ką pavyko sužinoti, galima apibendrinti vienu sakiniu:
Rizikingos elgsenos vaikai yra tokie, kokie yra, nes stokoja įgūdžių tokiais nebūti.
Ši tiesa daugumą privertė visiškai pakeisti savo nuostatas, todėl verta apie tai išsamiau pakalbėti.
Rizikingos elgsenos vaikai stokoja lankstaus mąstymo, gebėjimo prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti sunkumus įgūdžių, kurie daugumai mūsų atrodo savaime suprantami. Iš kur mes žinome, kad šie vaikai neturi minėtų įgūdžių? Viena priežastis – tai įrodyta tyrimais. Tačiau gerokai svarbesnė yra antroji: jūsų vaikui anaiptol ne kiekvieną minutę būdinga sutrikusi elgsena. Ji pasireiškia ne visada, o paprastai aplinkybėmis, kada iš jo reikalaujama lankstaus mąstymo, gebėjimo pakelti nusivylimą ir spręsti sunkumus. Pamėginkite prisiminti paskutinį kartą, kada jūsų vaikui prasiveržė nevaldomos emocijos, nors minėti įgūdžiai nebuvo reikalingi.
Vykdyti suaugusiųjų nurodymus taip pat reikalingi minėti įgūdžiai. Jie būtini ir bandant prisitaikyti prie aplinkos ir kitų žmonių – tėvų, brolių ir seserų, mokytojų, bendraamžių, trenerių ir komandos draugų. Šie įgūdžiai reikalingi įveikti nesutarimus, susidoroti su sudėtinga namų užduotimi arba susitaikyti su mintimi, kad pasikeitė planai.
Daugumai vaikų pasisekė, nes jie šių įgūdžių nestokoja. O štai jūsų rizikingos elgsenos atžalai tuo atžvilgiu pasisekė mažiau. Ji jų neturi, todėl jos – o ir jūsų – gyvenimas gerokai apkarsta, bent jau iki tol, kol netampate padėties šeimininku. Pirmasis žingsnis – suprasti, kodėl jūsų vaikui būdinga rizikinga elgsena.
Antrasis žingsnis – pastebėti, kada paprastai toks elgesys pasireiškia. Patikėsite tuo ar ne, mums jau pavyko suprasti. Pakalbėkime apie tai.
Sutrikusi elgsena pasireiškia tada, kai vaikui keliami reikalavimai pranoksta jo turimus įgūdžius tinkamai į juos atsakyti.
Kai jūsų vaikui pakanka įgūdžių tinkamai atsakyti į jam keliamus reikalavimus ir jo atžvilgiu puoselėjamus lūkesčius, jis tą ir daro. Jei jūsų vaikui pakanka įgūdžių įveikti nesutarimus, susitaikyti su mintimi, kad pasikeitė planai, priimti suaugusiųjų nubrėžtas ribas ar keliamus reikalavimus ir dėl to nesijausti sugniuždytam, jis be didesnių nesklandumų susidoros su šiais iššūkiais. O štai neturėdamas šių įgūdžių – nesusidoros. Nederėtų abejoti: vaikas tikrai mieliau deramais būdais įveiktų iššūkius, nes mieliau rinktųsi tinkamą elgesį. Ir dar – tai neabejotinai yra svarbiausia šios knygos tema – jei tik sugeba, vaikai elgiasi tinkamai.
Vadinasi, vaikas neims rodyti rizikingos elgsenos vien todėl, kad mėgaujasi klykdamas, plūsdamas ašaromis, keikdamasis ar paleisdamas į darbą kumščius? Tikrai ne. Vaikai, apie kuriuos rašoma šioje knygoje, patys nieku gyvu nesirenka elgsenos sutrikimų, panašiai kaip niekas nesirinktų skaitymo sutrikimų. Kaip ir kiekvienam mūsų, jiems labiau patiktų tinkamai elgtis. Kaip ir bet kuris iš mūsų, tokie vaikai išties prastai jaučiasi, kai gyvenimas iš jų pareikalauja įgūdžių, kurių jiems trūksta.
Kaip elgiasi jūsų vaikas, kai taip nutinka? Kai kurie pratrūksta ašaromis, reikšdami nepasitenkinimą patempia lūpą, supyksta ar užsisklendžia savyje. Nors tai „lengviausia“ rizikingos
elgsenos forma, net ir tokiems vaikams reikalinga mūsų pagalba. Dar kiti nustoja kvėpuoti, pratrūksta klykti, plūstasi, paleidžia į darbą kumščius, spardosi, išgyvena panikos priepuolius ar net puola niokoti turtą. Dar kiti pabėga, puola kandžiotis, žaloja save, vemia, griebiasi ginklo ar dar blogiau. Tokia elgsena kelia jau gerokai didesnį susirūpinimą ir pavojų.
Nors ir suprantama, kad iki šiol didžiausią dėmesį telkėte į vaiko elgesį nevilties akimirkomis, iš tikrųjų į jį reikėtų kreipti mažiausiai dėmesio. Kaip jau netrukus įsitikinsite, daugiausia dėmesio vertėtų skirti trūkstamiems vaiko įgūdžiams ir aplinkybėms, kuriomis tų įgūdžių stoka gyvenimą daro nepakenčiamą. Nors ir sunku patikėti, šiuos veiksnius – aš juos vadinu neįveiktais sunkumais – kone visais atvejais įmanoma iš anksto nuspėti. Kitaip tariant, nuostata, esą nevaldomų emocijų protrūkiai – tarsi perkūnas iš giedro dangaus (niekada negali žinoti, kas vaiką gali nuliūdinti), dažnai yra neteisinga. Iš kur ši gera naujiena? Jei neįveiktus sunkumus, dėl kurių ir kyla šie kritinės elgsenos protrūkiai, įmanoma iš anksto numatyti, vadinasi, galima imtis iniciatyvos juos pašalinti ir nelaukti nevaldomų emocijų proveržių.
Pirminė strategija, kurią pasitelkus įmanoma sumažinti nevaldomų emocijų protrūkių, yra siekis įveikti sunkumą. Šioje knygoje rasite patarimų, kaip veiksmingai ja pasinaudoti. Tai nėmaž neprimins emocijas atspindinčių veidukų lentelių. Arba tylos pertraukėlių (prievarta laikyti vaiką uždarius ten, iš kur jis bando ištrūkti). Tai nieko bendra neturi su pakeltu balsu. Priekaištais. Bandymais pamokyti. Moralizuoti. Siekiais atimti turimas privilegijas. Draudimu ištisą savaitę žaisti kompiuterinius žaidimus. O ką jau kalbėti apie pliaukštelėjimą per užpakalį. Turbūt jau savo kailiu teko patirti, kad taikant panašias bausmes kartais galima sulaukti dažnesnių nevaldomų emocijų protrūkių, nei jų išvengti.
Grįžkime prie teiginio: jei tik sugeba, vaikai elgiasi tinkamai. Tokia nuostata yra nepaprastai svarbi, nes prieštarauja ilgą laiką suaugusiųjų sąmonėje viešpatavusiam įsitikinimui, esą vaikai tinkamai elgiasi tik tada, kai nori. Jei tikėsite tuo, kad jūsų vaikas elgiasi netinkamai, nes taip nori, būsite linkę taikyti įprastą paskatinimų ir bausmių metodą, kurį pasitelkus esą įmanoma vaiką priversti panorėti tinkamai elgtis. Jei jau įsitikinote, kad tokia nuostata ir ja grindžiamas auklėjimo metodas jūsų vaikui nėra veiksmingi, patikėkite, jūs ne vieninteliai taip galvojantys. Jei toks senstelėjęs požiūris į auklėjimą būtų jums pravartus, vargu ar ši knyga apskritai būtų patekusi į jūsų rankas.
Knygoje nuolat raginu nustumti į šalį tradicinę išmintį ir ja grindžiamus auklėjimo principus ir apsvarstyti alternatyvų auklėjimo metodą: jūsų vaikui pakanka motyvacijos tinkamai elgtis, o rizikinga elgsena tik parodo, kad atsilieka lankstaus mąstymo, gebėjimo pakelti nusivylimą ir įveikti sunkumus
įgūdžiai. „Meduolio ir botago“ principas nedavė trokštamų rezultatų, nes, taikant šį auklėjimo metodą, vaikas neįgijo trūkstamų įgūdžių ir neišmoko tinkamai spręsti sunkumus, dėl kurių ir kyla nevaldomų emocijų protrūkiai. Veikiausiai ir patys pastebėjote, kad bausmė tik šliūkšteli į ugnį žibalo, o negavusį tikėto atpildo vaiką ištinka dar didesnis nusivylimas. Tiesą sakant, energiją galite išnaudoti gerokai produktyviau, jei, siekdami įveikti sunkumus, dėl kurių kyla nevaldomų emocijų protrūkiai, bendradarbiausite su vaiku, užuot atkakliai kabinęsi į auklėjimo metodus, kurie tik pablogina padėtį ir iki šiol nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų.
Veikiausiai įsitikinote ir tuo, kad psichiatrijos specialistų diagnozės nesuteikė daug informacijos apie įgūdžius, kurių stokoja jūsų atžala, ir veiksnius, dėl kurių šis trūkumas ypač apkartina gyvenimą. Tokios diagnozės, kaip prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, bipolinis afektinis, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, depresija, autizmas, reakcinis prieraišumo sutrikimas, kaip nors naujai pavadintas nuotaikų kaitos sutrikimas ar bet koks kitas sutrikimas, iš dalies gali būti naudingos. Tarkim, jos patvirtina, kad šis tas su jūsų vaiku yra ne taip. Tačiau be perstojo klijuojant diagnozių etiketes galima padaryti ir meškos paslaugą, jei vaiko tėvai (globėjai) visą dėmesį sutelks į rizikingą elgseną, o ne į atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, kurie ir lemia tokį elgesį. Be to, nustatyta diagnozė verčia jus manyti, kad bėda yra pats vaikas, todėl jį ir derėtų „taisyti“. Tiesa yra ta, kad tango šokiui reikalingi du partneriai. Nekyla abejonių, kad šis tas ne taip su jūsų atžala. Tačiau neatsiejama paveikslo dalis esate ir jūs. Jūsų supratimas ir reakcija į iškilusį sunkumą ir yra tikroji pagalba jūsų vaikui.
Jau turbūt įsitikinote, kad, jei jūsų vaikas gebėtų lanksčiau mąstyti, lengviau pakelti nusivylimą ir veiksmingiau spręsti sunkumus, jis tą ir padarytų.Veikiausiai nebekyla abejonių ir dėl to, kad atsiliekantys įgūdžiai jam nuolat kaišioja koją ir kelia nemenkų bėdų. Jau sužinojote, kad neįveiktus sunkumus, dėl kurių ir kyla nevaldomų emocijų proveržiai, galima iš anksto nuspėti. O dabar jau žinote ir tai, kad spręsti sunkumus bendromis pastangomis yra pirmas svarbus žingsnis, kurį žengus padėtis turėtų pasikeisti į gerąją pusę.
Spręsti sunkumus bendromis pastangomis? Taip, iš tikrųjų. Judu su vaiku privalote tapti sąjungininkais, o ne priešininkais. Partneriais, o ne priešais. Sunku įsivaizduoti? Gali būti, kad šią akimirką būtent taip ir yra. Tačiau jūsų kelionė jau prasidėjo. Kitame skyriuje pasistūmėsime dar toliau.
Prieš akis nemenkų pastangų reikalaujantis iššūkis. Veikiausiai manote, kad ir taip iš peties paplušėjote, tačiau tikslas – būti tikram, kad sunkus darbas duos vaisių.
Daugiau naudingų patarimų rasite R. W. Greene’o knygoje „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas – it tiksinti bomba“.
Žymus vaikų psichologas dr. R. W. Greene’as knygoje Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas – it tiksinti bomba pristato auklėjimo metodą, kuris padės suprasti ir auginti rizikingos elgsenos vaikus, stokojančius lankstaus mąstymo, gebėjimų prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti užklupusias bėdas. Aptardamas atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, dėl kurių kyla nevaldomų emocijų protrūkiai, autorius brėžia gaires, kaip teisingai spręsti nesutarimus ir sugrąžinti į namus ramybę. Dr. R. W. Greene’o siūloma metodika plačiai taikoma viso pasaulio ugdymo bei gydymo įstaigose.
Kai jūsų vaikui pakanka įgūdžių tinkamai atsakyti į jam keliamus reikalavimus ir jo atžvilgiu puoselėjamus lūkesčius, jis tą ir daro. Jei jam pakanka įgūdžių įveikti nesutarimus, susitaikyti su mintimi, kad pasikeitė planai, priimti suaugusiųjų nubrėžtas ribas ar keliamus reikalavimus ir dėl to nesijausti sugniuždytam, jis be didesnių nesklandumų susidoros su šiais iššūkiais. O štai neturėdamas šių įgūdžių – nesusidoros. Neabejotinai svarbiausia šios knygos tema – jei tik sugeba, vaikai elgiasi tinkamai.
