Nors visi mes esame išgyvenę paauglystę, sutrinkame, kai paaugliais tampa mūsų vaikai. Imame blaškytis kaip automobilio vairuotojas, kelyje susidūręs su netikėta kliūtimi. Rodos, iki tol viskas buvo aišku, bet staiga dingsta pasitikėjimas savimi, imame abejoti, ar esame geri tėvai, ar tinkamai reaguojame į savo mylimo vaiko žodžius ir poelgius. Paauglių tėvai dažnai klausia: „Ar mano vaikas normalus?“, „Kodėl jis taip pasielgė?“, „Kodėl ji taip pasakė?“, „Ar tai – didelė problema?“, „Kaip su juo susikalbėti?“
Mes mėginame atsakyti į kylančius klausimus aiškindami įprastą paauglių elgseną ir aprašydami tinkamiausius būdus į ją reaguoti. Mūsų tikslas – parodyti, kad paauglystė yra puikus laikotarpis, kai tobulėja tiek suaugusieji, tiek vaikai. Bandysime padėti atpažinti paauglystės problemas ir patarti, kaip jas sėkmingiau įveikti.
Knygos „Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga“ autoriai
Ar tikrai esame geri tėvai? Atsakymas – šioje knygoje, kurios autoriai vaikų ir paauglių psichiatras, vadybos ir ekonomikos magistras Linas Slušnys bei tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorė Daiva Šukytė. Knygą išleido Tyto alba.
Knygos ištraukia ………………………………………………………………………………………………………………………..
Emocijų ir mąstymo pokyčiai.
Pagrindinis pokytis, sukeliantis suaugusiųjų ir vaikų konfliktus
Fiziologiniai pokyčiai yra matomi, daugiau ar mažiau paaiškinami. Tačiau paauglystėje kinta ne vien fiziologija. Dar labiau kinta mąstymas, jausmai ir įsitikinimai. Tėvams labai svarbu suprasti tokius pokyčius ir patiems pasinaudoti proga kai ko išmokti. Neretai paaugliai, siųsdami tam tikrą signalą, nori pasakyti visai ką kita, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Mes, suaugusieji, darome klaidą paaugliui suteikdami per daug atsakomybės, tačiau lygiai taip klystame, kai nusprendžiame viską kontroliuoti. Tiesa yra ta, jog pagrindinis paauglio tikslas – pasiekti savo nepriklausomybę. Kaip tik todėl paaugliai ima šalintis artimųjų ir dažniausiai laikosi atokiau nuo tėvų. Paaugliai pradeda mąstyti abstrakčiai ir racionaliai, formuoti savo moralinį kodeksą.
Paradoksas:
paaugliai priešinasi struktūrai, nurodymams
ir taisyklėms, bet būtent sulaukus
šio amžiaus jiems to labiausia reikia.
Vaiko atsitraukimas nuo mamos ir tėčio, bandymas įvesti savo taisykles kai kuriuos tėvus itin išgąsdina, staiga jie ima siekti visapusiškos kontrolės. Taip kyla grėsmė tėvų ir paauglių santykiams pasukti labai netinkama linkme.
Rekomenduotina prisiminti savo paauglystės metus ir pagalvoti, kas buvo gerai, o kokie buvo nepageidautini dalykai, koks suaugusiųjų elgesys atrodė nepriimtinas.
Paauglio emocijų kaita
Paauglių emocijos yra kaip amerikietiškieji kalneliai: judama tarsi tolygiai, bet staiga pasikeičia greitis, kryptis, viskas verčiasi aukštyn kojomis. Jų jausmai gali pasikeisti per dieną ar net valandą, ir tai normalu. Tokius pokyčius lemia hormonai. Paaugliai akimirksniu gali pradėti verkti, čia pat juoktis, po to supykti ir imti ginčytis ar tiesiog susijaudinti. Visa tai gali įvykti per labai trumpą laiką. Tokie suaugusiojo nuotaikų svyravimai rodytų, kad žmogus turi didelių problemų, o bręstančiam žmogui viskas normalu ir tinkama.
Šie pakilimai ir nuosmukiai reikalauja iš tėvų daug kantrybės ir humoro jausmo. Jokiu būdu ne pašaipos, o būtent humoro. Taigi įvertinkite, ar tikrai turite tinkamą humoro jausmą bendraudami su paaugliu. Jūsų humoro jausmas gali lemti ir tai, kaip paauglys elgsis už savo namų ribų: jeigu šaipysitės namuose, tikėtina, kad jis tyčiosis iš kitų mokykloje, jeigu jį gerbsite ir pažvelgsite su humoru į kai kurias jam sunkias situacijas – jis taip bendraus ir su savo draugais. Tėvai yra modelis, rodantis, kaip reaguoti į besikeičiančias emocijas namuose, mokykloje, draugų būryje. Kai jauni žmonės ima suprasti savo jausmus ir sėkmingai su jais tvarkytis, jie geriau supranta kitų jausmus ir poreikius.
Pagarba jausmams
Jūsų dukra grįžta namo verkdama: berniukas, kurį ji įsimylėjo, nekreipė į ją jokio dėmesio autobuse. Jums sunku į visa tai pažvelgti rimtai…
Tokia problema suaugusiesiems gali atrodyti kiek juokinga. Mūsų patirtis teigia, kad tai smulkmena ir gyvenime bus kur kas didesnių bėdų. Kartais sunku suprasti paauglių susirūpinimą. Tačiau, kad ir kaip būtų, paauglių jausmai yra tokie pat tikri ir svarbūs kaip ir suaugusiųjų.
Paauglystė – ypatingo džiaugsmo ir stiprių išgyvenimų metai. Jauni žmonės neturi pakankamai patirties, kad suprastų, kas svarbu, o kas ne. Tačiau, jų jausmai nekyla be pagrindo. Jei ignoruosime paauglio jausmus, jis gali tapti dar emocingesnis arba bandyti tuos jausmus slėpti. Ir jausmų ignoravimas, ir jų slėpimas trikdo paauglio emocinę raidą. Pasišaipykite vieną kartą iš jo patirties ar emocijų pasakydami, kad bus dar tų bernų ar panų gyvenime iki soties, ir galite būti tikri, kad kitą kartą jūsų vaikas nebenorės su jumis kalbėti apie savo išgyvenimus.
Gerbiantys ir suprantantys tėvai gali padėti vaikams atskirti emocijas. Tai, kaip tėvai valdo savo emocijas, iš dalies lemia, kaip jų vaikai valdys savąsias. Tarkime, jūs apsidžiaugiate, kad vaikinukas nekreipė dėmesio į jūsų dukrą, nes jums jis nepatinka. Bet jūsų dukrai atrodo kitaip. Ji jaučia kitaip. Iškilus tokiai situacijai reikėtų kalbėtis, išsiaiškinti, kas kelia nerimą. Tačiau pirmiausiai būtina vaiką išklausyti. Kai paaugliai išmoksta suprasti, valdyti ir gerbti savo jausmus, jiems darosi lengviau suprasti ir priimti kitų jausmus. Vadinasi, ilgainiui jums bus daug lengviau tarpusavyje bendrauti, galėsite tikėtis supratimo ir atjautos.
Tikėtina, jog paaugliai, į kurių poreikius ir rūpesčius atsižvelgiama, panašiai elgsis ir su kitais. Tačiau pirmiausia jie turi patirti, ką reiškia būti išklausytam ir išgirstam.
KAIP ELGTIS, KAI PAAUGLYS IŠGYVENA
STIPRIUS JAUSMUS
PYKTIS
Jauni žmonės turi išmokti išreikšti pyktį saugiai ir tinkamai. Mitas yra tai, kad žmogus neturi pykti. Pyktis yra normalus jausmas ir jo nereikia slopinti kokiais nors skaičiavimais iki dešimties ar kvėpavimo pratimais. Tokius metodus galima naudoti pykčiui suvaldyti, bet ne tam, kad jo visai nejaustume. Vaiko reikia teirautis, kodėl jis pyksta. Tegul jis kalba apie savo pyktį. Tai ir yra tikrasis saugumas: galiu sau leisti supykti ir kalbėti apie tai. Suaugusiojo užduotis – pajusti paauglio būseną ir į ją reaguoti. Taip, kartais nieko negalite pakeisti ir nekeisite priimtų sprendimų (tai normalu), bet išsakytas ir aptartas pyktis kuria saugumo jausmą. Galų gale išgirsite, kaip tą situaciją vertina jūsų paauglys ir turėsite galimybę savo sprendimą pamatyti kitomis akimis. Juk dažnai duodami nurodymus mes net nesusimąstome, kad kitam žmogui galbūt tai netinkamas sprendimas.
BAIMĖ IR NERIMAS
Paaugliai dažnai bijo pasirodyti kvaili ar nepatrauklūs. Jei padėsime jiems ugdyti pasitikėjimą savimi, šią baimę bus lengviau įveikti. Kai vaikui atrodo, kad iš jo šaipysis, pavyzdžiui, dėl nemadingo telefono, svarbiausia ne pirkti telefoną (po poros savaičių vis tiek išgirsite, kad ir tas jau nėra pats geriausias), o tiesiog išklausyti nerimo priežastį ir pateikti savo argumentus. Aptartos ir iškalbėtos baimės tampa mažesnės. Svarbiausia – paauglys mokosi apibūdinti savo būseną, įvardyti jausmus ir emocijas.
DROVUMAS
Šiuo atveju padeda naujovės, dalyvavimas bendraamžiams tinkamoje veikloje. Paaugliui reikia veiklos, būti tarp žmonių. Kuo daugiau žmonių pažins, kuo daugiau veiklos rūšių išbandys, tuo bus lengviau ateityje suprasti kitus žmones ir tarpusavio santykius. Pradžioje tėvams galbūt reikėtų įsitraukti į bendrą veiklą su vaiku, bet ilgainiui vaikas pats sėkmingai viską darys ir gal net pats išmoks organizuoti veiklą kitiems. Jeigu su 12 metų vaiku pradėsite bendrą veiklą, galima tikėtis, kad jau 16 metų vaikas pats sėkmingai imsis veiklos, kuriai reikės tik jūsų patarimų ir požiūrio. Drovumas yra įveikiama problema.
LIŪDESYS
Stiprūs ryšiai su tėvais ir aplinkiniais žmonėmis padeda vaikams išreikšti liūdesį ir jį įveikti. Tarpusavio pasitikėjimas sudaro sąlygas kalbėtis apie patiriamą liūdesį ir jo priežastis. Tėvai ar kiti išmintingi suaugę žmonės turi neleisti blogoms emocijoms užvaldyti minčių. Liūdesį mes patiriame visi. Toks jausmas gali viską apversti aukštyn kojomis net tuomet, kai, rodos, viskas gerai sekasi. Taip pat ir paaugliui. Mums gali atrodyti, kad jam nėra reikalo nerimauti ir liūdėti, bet liūdesys yra nevaldomas jausmas. Yra begalė patarimų, kaip įveikti liūdesį, bet jį nugalėti nėra taip paprasta. Specialistai pataria eiti į lauką pasivaikščioti, tapyti, mankštintis ir pan. Taip, puiku, jeigu paauglys tai darys. Tačiau niekas geriau nepadės įveikti liūdesio kaip tėčio ar mamos pasakytas geras žodis, apkabinimas ir padrąsinimas. Paaugliui tai didelė dovana.
KALTĖ
Paaugliai dažnai jaučia kaltę, kai jų elgesys prieštarauja jų vertybėms. Gebėjimas apmąstyti kokio nors veiksmo pasekmes ir priimti išmintingus sprendimus padeda išvengti kaltės jausmo. Kaltė yra sunkus ir asmenybę griaunantis jausmas. Tai jausmas, mažinantis pasitikėjimą savimi, trukdantis tobulėti. Kai kada kaltės jausmas gali sukelti depresiją. Kaltės jausmas tarsi sutrikdo paauglio gebėjimą mąstyti. Tėvai turėtų padėti paaugliui adekvačiai vertinti situaciją, kartu aptarti jau padarytas klaidas ir pasiaiškinti, kaip ateityje tokių klaidų išvengti. Nors internete gausu visokių patarimų, svarbiausias vaistas – pokalbis su paaugliu. Paauglys turi suprasti, kad yra netobulas, bet dėl to neturėtų nuolat graužtis. Savigrauža neleidžia judėti į priekį, uždaro praeityje. Tam ir reikalingas suaugęs žmogus, kad padėtų paaugliui neįstrigti tokioje būsenoje. Tėvai patys dažnai naudojasi kaltės jausmu kaip priemone savo tikslams pasiekti. Kita vertus, vaikai labai greitai išmoksta pasinaudoti tėvų kaltės jausmu savo poreikiams tenkinti. Ypač tai gerai veikia paauglystėje. Todėl suaugusieji turi būti išmintingesni ir tokių priemonių savo santykiuose nesiimti.
Mąstymo raida
Tėvai dažnai klausia, kuo skiriasi paauglys ir vaikas iki paauglystės. Labai paprasti atsakymai:
Jūsų vaikui jau neužtenka pasakyti, jog jis privalo eiti į muzikos mokyklą arba padėti tėvams. Nuo šiol bus reikalingi argumentai. Jeigu jie bus svarūs, galime tikėtis, kad darbai bus atlikti tobulai ir greitai. Kitu atveju… arba jie iš viso nebus padaryti, arba viskas bus atliekama taip, kad galų gale neteksite kantrybės ir viską padarysite patys (išskyrus tuos atvejus, kai imsite rėkti ir darbas bus padarytas vien tam, kad jūs nusiramintumėte).
JUMS TEKS BŪTI KANTRIEMS…
Iki paauglystės vaikas paklūsta suaugusiajam, nes tai, ką sako suaugęs žmogus, yra teisinga. Paauglystėje tarsi kas įjungia lemputę, vadinamą loginiu mąstymu. Iki šiol viešojoje erdvėje egzistavusį argumentą „aš žinau, nes taip sakė tėtis ar mama“ keičia klausimas „kodėl mano draugų ir bendraklasių tėvai taip nespaudžia ir leidžia neiti į kai kurias pamokas?“ Toks posūkis reiškia, kad prasidėjo paauglystė ir nuo šiol kils vis daugiau klausimų, kuriuos reikės paaiškinti, pagrįsti ir logiškai argumentuoti. Vaikai pasitiki autoritetais, o paaugliai ieško prieštaravimų jūsų argumentuose ir būtinai ima ginčytis.
JUMS TEKS BŪTI KANTRIEMS…
Paaugliai geriau negu maži vaikai geba abstrakčiai mąstyti ir sugalvoti naujas idėjas. Tai irgi susiję su loginiu mąstymu. Jiems būdinga savirefleksija. Esminis paauglio mąstymo bruožas yra tai, kad jis suvokia, jog mėnulis yra toli ir todėl atrodo mažas. Vaikas šios loginės sekos dar nesuvokia. Nors malonu matyti, kad jūsų atžala auga, kartu šis etapas tampa nauju iššūkiu. Jau nebeužtenka paprasto paaiškinimo, kodėl jūs esate kitokie tėvai nei kokio Antano ar Kasparo. Jiems reikia išsamesnių atsakymų, aiškesnės argumentacijos.
JUMS TEKS BŪTI KANTRIEMS…
Nesistebėkite, kad jauni žmonės domisi juos supančia aplinka, staiga ima kalbėti apie žmogaus ir ypač vaiko teises (paprastai suaugusiuosius tai erzina, nes dauguma jų įsitikinę, kad vaikai dėl tų savo teisių puoselėjimo pamiršta pareigas). Juos domina ekologinės, socialinės problemos. Šie pokyčiai nepriklauso nuo to, kokioje šeimoje vaikas auga – konservatorių ar socialdemokratų. Visi paaugliai yra labiau socialdemokratai. Jiems rūpi lygybė ir teisingumas. Todėl paaugliai labai atkakliai ir net įkyriai aiškinasi, kaip priimami sprendimai, kaip apibrėžiamos taisyklės ir nuolatos kelia klausimą KODĖL TAIP? Iš suaugusiųjų paaugliai tikisi tobulumo. O jeigu nesate tobulas – gresia nusivylimas. Tuo paaugliai skiriasi nuo vaikų.
JUMS TEKS BŪTI KANTRIEMS…
Kartais atrodo, kad paaugliai nuolatos mus stebi ir triumfuoja pastebėję klaidų. Iš dalies taip ir yra. Mat kaip tik šiame amžiuje jie ieško argumentų ir pateisinimų savo daromoms klaidoms: tėvai nėra tobuli, vadinasi, ir aš galiu būti netobulas. Labai svarbu nenumoti į tai ranka. Atsiradę prieštaravimai – puikus pretekstas pasidalyti mintimis, bendrauti. Kol viskas gerai, paaugliai paprastai nieko ir neklausia. Bet iškilus konfliktui ar apimti nevilties jie pradeda kalbėtis.
Paradoksas:
paaugliai aiškina, kad reikia keisti vertybių sistemą, įtikinėja, jog suaugusieji paseno.
Bet kaip tik šiame amžiuje jie labiau nei
bet kada tikisi iš artimųjų vertybių,
kuriomis galėtų žavėtis.
