Plokščiapėdystė ir šleivapėdystė – tėvų klaidos

Plokščiapėdystė ar šleivapėdystė dažniausiai atsiranda vaikystėje ir paskui šios ligos sukelia daug nemalonių pasekmių.

Kokias klaidas daro tėvai?

Pėdų deformacijos dažniausiai būna įgytos, o ne įgimtos. Gimsta 35,8 proc. šleivapėdžių ir 5–15 proc. plokščiapėdžių, kitus šios problemos užklumpa augant.

Kauno klinikinės ligoninės gydytoja ortopedė-traumatologė Veronika Juodienė sako, kad įgimtą plokščiapadystę ir švleivapėdystę gali lemti teršalai ore, nitratai, prisotintas hormonų maistas, nėštumo metu vartotas alkoholis, rūkymas, migdomieji ar raminamieji vaistai. „Tačiau daugumą ortopedinių ydų sudaro įgyta plokščiapėdystė. Vaikai gimsta sveikomis kojytėmis, bet dėl netinkamos priežiūros tampa plokščiapadžiai. Tėvai nesusimąsto, kad taisyklingą eiseną reikia formuoti nuo mažens. Plokščiapėdystė gali atsirasti sergant rachitu ar dėl vitamino D stokos“, – sakė V.Juodienė.

Pasak medikės, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais visi vaiko audiniai gležni, kaulai dar nesusiformavę, todėl per anksti vaiką statyti ant kojyčių yra nusikaltimas. „Mamos dažnai sako, kad vaikas lovytėje remiasi kreivai statydamas pėdas, bet pasirodo, kad jam tik 5–6 mėnesiai. Dažnai reabilitologai pataria kuo anksčiau statyti vaiką ant kojų, kad jos būtų stiprios, bet tai yra neteisinga“, – tvirtina V.Juodienė.

7–9 mėnesių vaikas pats bando stotis įsitvėręs rankytėmis, bet namiškiams nereikėtų jam padėti, nevedžiokite jo už rankyčių, nes dėl per didelio krūvio žalojamos vaiko pėdos. Medikė kritiškai žiūri ir į vaikštynes, nes tada pėdutės irgi kraiposi.

Varginanti yda

Žmogaus pėda sukurta atlaikyti didelius svorius. Pėdos kaulai jungdamiesi sudaro tris skliautus: du išilginius (vidinis ir išorinis) ir vieną skersinį. Didžiausias krūvis tenka vidiniam skliautui. Pėdos padeda išlaikyti amortizacinę sistemą ir kūno balansą.
„Plokščiapadžiai vaikai greitai pavargsta žaisdami, lenktyniaudami. Kartais jiems degina pėdas, į vakarą skauda ne tik jas, bet ir blauzdas, šlaunis, nugarą. Kartais sutraukia mėšlungis. Plokščia pėda neamortizuoja, todėl atsiranda nuovargis, kinta eisena. Pavyzdžiui, einant plačiai mojuojama rankomis. Jei raumenys ir raiščiai tampa silpni, pėda neatlaiko kūno svorio, jos skliautai ima mažėti ir formuojasi plokščiapėdystė. Kai didelis krūvis tenka vidiniam pėdos skliautui, nuvargsta blauzdos raumenys ir persvarą ima šeiviniai raumenys, kurie pėdą nutempia į išorę“, – kalbėjo V.Juodienė.
Plokščiapėdyste yra ne tik pažemėjęs vidinis pėdos skliautas, bet ir pėdos pasisukimas į išorę. Plokščia pėda pailgėja, priekinė dalis ir kulnas krypsta į išorę, tai – vadinamosios „Čarlio Čaplino“ pėdos.

Gydyti reikia pradėti anksti

Korekcinį gydymą svarbu pradėti kuo anksčiau – iki susiformuojant kauliniam skliautui. Medikė siūlo atkreipti dėmesį ir į nežymius pakitimus. Pavyzdžiui, vaikams, kuriems šleivapėdystė negydoma, dažnai pinasi kojos, jie vaikšto „meškos eisena“. Plokščiapadžių vaikų pakitusi eisena primena šlepsėjimą.

Esant plokščiapėdystei arba šleivapėdystei, kai yra pakitę raiščiai (laisvi ar įtempti), ribotas pėdos lenkimas, reikalingas koreguojantis gydymas. Patariama kreiptis į specialistus ir atlikti procedūras.

Įgytą plokščiapėdystę galima pakoreguoti mankštomis, baseinu, masažais ir tinkama avalyne. „Tai reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau, vos tik pastebėjus pirmus ženklus. Rezultatai, priklauso tiek nuo vaiko amžiaus, tiek ir nuo įdėto darbo. Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo lengviau jam padėti. Visas korekcijos procesas gali užtrukti metus ar net dvejus“, – pasakojo V.Juodienė. Kartais ydas tenka gydyti ir chirurginiu būdu.

Gydytoja pabrėžė, kad plokščiapadžių vaikų tėvai, turi atkreipti dėmesį ir į jų svorį. Jei vaikas turi antsvorio ar yra nutukęs, didesnė apkrova tenka ir pėdos skliautui.

Būtina tinkama avalynė

„Mūsų vaikai vaikšto ant kietų grindų. Jeigu bateliai minkšti, su plonais padukais ar vaikas apautas tik kojinaitėmis, pėdutės plokštėja. Iš viršaus slegia kūno svoris, o iš apačios yra kieta plokščia atrama. Pėdų kauliukai silpnai sujungti, minkšti, todėl nusėda ir išnyksta vidinis skliautas, pėda prisitaiko prie grindų paviršiaus“, – aiškino V.Juodienė.

Dėl to darželyje ir namuose reikia avėti batelius su kietais padukais. Avalynė turi būti su užkulniu, pakulniu ir pakeltais vidinio vidpadžio kraštais.

Perkant vaikui batukus reikia rinktis su aukštesniu vidiniu šoneliu, padukas turi būti kietas, bet lankstus, pakulnio aukštis 0,5–1 centimetro storio, pakeltas vidinis vidpadžio kraštas. Noselės turi būti platesnės, kad būtų laisvi pirštukai.
Mergaitės nuo 7–10 metų gali avėti batelius su 3–4 cm aukščio pakulniu (proginiai bateliai). Vyresnėms proginių batelių pakulnio aukštis gali būti ­5–6 cm, bet juos reikia avėti kuo rečiau, tik labai ypatingomis progomis.

Vaiko kojoms kenkia ir per dideli batai. Per maži batukai deformuoja pirštukus ir spaudžia, gali atsirasti nuospaudos. Sportiniais bateliais galima avėti visą dieną, bet jie turi būti kokybiški, pagaminti iš natūralių žaliavų ir turėti vidpadį, pakilusį iš vidinės pusės.