Kineziterapeutę, sporto trenerę Editą Zavackienę dukryčių gimimas paskatino tobulintis kūdikių kineziterapijos ir raidos srityje. Pravertė ir praktinė patirtis auginant dabar jau puspenktų metukų Militą ir pusantrų Ameliją. Apie mankšteles, kineziterapiją ir kitus mažylio raidai nuo pirmųjų gyvenimo dienų svarbius dalykus Edita dalinasi su kitomis mamomis instagrame.
Esate minėjusi, kad dalyvavote kūno rengybos ir kultūrizmo varžybose, kiek sporto buvo ir yra jūsų gyvenime?
Kelis sezonus ruošiausi varžyboms. Ir tikriausiai tai buvo viena iš įdomiausių, o kartu ir beprotiškiausių patirčių mano gyvenime. Sporto tuo metu buvo praktiškai 7 dienos per savaitę. Kasdien vyko jėgos ir kardiotreniruotės. Vieną dieną per savaitę nesportuodavome, tačiau vykdavo pozavimo pamokos, o per jas prakaitas bėgdavo kartais labiau negu per treniruotę, nes pozavimas labai svarbi varžybų dalis. Gali būti labai geros formos, bet jeigu pozavimas šlubuoja varžybų metu – balai krenta.
Prie viso to dar prisidėjo labai griežtas mitybos režimas, kuris man tikriausiai buvo pats sudėtingiausias. Mėgstu skaniai pavalgyti ir 24 valandas per parą jaustis alkanai tikra kančia. Žinoma, galutinis rezultatas, atrodo, atperka viską. Ant scenos lipi tokia graži, tokia ryški, kaip tikra karalienė. Net ir dabar kartais pasižiūriu senas nuotraukas ir apima nostalgija. Bet kuriuo atveju tai labai sunkus sportas ir tai, ką mato kiti, visiškai nesutampa su tikrove – sportininkų kelias itin sunkus.
Per tą laiką buvo visko – ir ašarų, ir emocinių nuosmukių, ir net stiprių valgymo sutrikimų. Deja, per tai pereina beveik visi. Tu tampi priklausoma nuo maisto, nuo kiekvieno kąsnio, nuo kiekvienos kalorijos. Todėl net ir pats gražiausias sportas, net ir patys dailiausi kūnai kartais turi kelias medalio puses. Esu dėkinga likimui už tą patirtį, tikrai turiu kuo pasigirti, bet grįžti atgal nebenorėčiau. Tai jau praėjęs mano gyvenimo etapas.
Dabar sporto mano gyvenime žymiai mažiau. Labai stengiuosi palaikyti formą, sveikatą. Sportuoju tiek, kiek turiu galimybių ir laiko. Tačiau šiek tiek paaugus vaikams vis dar svajoju atrasti save kokioje nors sporto šakoje ir išbandyti ką nors naujo.
Projektas „Sportuojam su mama“ gimė kartu su pirmagime dukryte, kas jį paskatino?
Iki tol jau kurį laiką dirbau su vaikučiais, bet kurti turinį instagrame nebuvo poreikio. Gimus dukrai, nevalingai atsidūriau įvairiose grupėse, susijusiose su kūdikiais, mamyčių forumuose ir t. t. Pamačiau, kokia beprotybė ten vyksta. Kaip yra dalinamasi visiškai kvailais patarimais. Viena kažką išgirdo iš draugės, kitai močiutė patarė, trečia kažkur prisiskaitė…
Ir supratau, kad mamos turi labai mažai žinių apie kūdikių vystymąsi, įgūdžius. Nežino, kaip nešioti, kaip laikyti, nežino, ką kūdikiai turi mokėti ir kada jau reikia susirūpinti. Tada ir gimė idėja sukurti profilį, kuriame bus kuo daugiau panašios informacijos. Ir dabar tikrai matau, kad ji yra aktuali ir svarbi tėveliams. Jie domisi, konsultuojasi, klausia, atvyksta į užsiėmimus. Žinoma, kvaili patarimai grupėse ir forumuose vis dar išliko ir jie tikriausiai niekada nedings, tačiau tiek specialistų, tiek tėvelių, besidominčių normalia kūdikių raida, daugėja, o tai labai džiugina.
Kūdikių raida labai svarbi, ypač pirmaisiais gyvenimo metais. Prieš 30 metų darė kitaip, tačiau mokslas ir žinios žengia pirmyn, o šiais laikais moksliškai įrodyta, kad daugybė rekomendacijų jau pasenusios. Dėl to visada skatinu tėvelius domėtis ir turėti naujausios ir aktualiausios informacijos apie kūdikių auginimą. Na, o tam, žinoma, reikia sekti instagramo profilį sportuojam_su_mama.
Veikiausiai savo profesines žinias pritaikote ir šeimoje, koks jūsų dukrelių kasdienis mankštų ritualas?
Mano panelės jau didelės ir mankštelių nebedarome. Stengiuosi sukurti visas sąlygas, kad jos būtų kuo aktyvesnės, kad daug judėtų, laipiotų, bėgiotų. Didžiausias dėmesys mankštoms buvo pirmaisiais metais. Būtent per juos kūdikis susiduria su svarbiausiais judėjimo iššūkiais. Svarbu stebėti jo judesius, išmoktus įgūdžius.
Svarbu įvertinti ne tik kūdikio fizinę būklę. Juk pagal tai, kaip jis juda ir kokius įgūdžius įgauna, taip pat vertiname smegenų veiklą: jų brandą, funkcionavimą. Jeigu vienas ar kitas įgūdis vėluoja, kartais problema gali slypėti ne silpname raumenyne, o centrinės nervų sistemos spragoje. Būtent dėl to mankštos, taisyklingos kūno padėtys, tinkamas nešiojimas ir t. t. labai svarbūs pirmaisiais gyvenimo metais.
Mano mergaičių pirmieji metai, iki pat savarankiško vaikščiojimo laikotarpio, praėjo pakankamai sklandžiai. Žinoma, labai padėjo mano žinios, ir kai matydavau, kad pradedame vėluoti, tiesiog šiek tiek daugiau padirbėdavome prie to įgūdžio. Tai dar vienas svarbus momentas – būtent laiku pradėti mažylį mokyti. Tuomet nereikia skubėti, nereikia jo spausti, galima tiesiog ramiai kartkartėmis atlikti kelis pratimus.
Kaip tvarkotės su kasdiene mažų vaikučių priežiūros ir darbų rutina, ko gero, dienotvarkė labai įtempta?
Veiklos netrūksta. Tikrai retai kada galiu sau leisti tiesiog pažiūrėti filmą arba nieko neveikti. Net žaidimams su vaikais ne tiek daug lieka laiko. Jeigu nedirbu, tai sukuosi namie – reikia sutvarkyti, išskalbti, išplauti, aprengti, pagaminti pietus, sudėti, išsiurbti – kaip užburtame rate.
Žinoma, labai padeda vyras. Tikrai žinau, kad šeimoje esame komanda ir vienas didelis kumštis. Namų ruošos darbai labiau mano atsakomybė, tačiau lauko darbuose dalyvauju minimaliai. O vaikus prižiūrime abu, tėtis labai rūpinasi mergaitėmis. Po kiekvieno gimdymo į darbus grįžau praėjus 2 savaitėms. Tikrai žinau, kad kai kurie vyrai neliktų vieni su naujagimiu, bet mūsų tėtis tikrai labai nuostabus ir ši tema mūsų šeimoje niekada nekėlė daug diskusijų. Mes abu esame mergaičių tėvai, abu jomis ir rūpinamės.
Džiugu, kad vyras suteikė man galimybę labai anksti grįžti į darbą. Žinoma, nedirbau visą dieną nei anksčiau, nei dabar, kol mažoji nelanko darželio. Išeidavau valandai, vėliau kelioms valandoms. Juk dar ir maitinau abi mergaites iki metukų, todėl grįždavau pamaitinti arba palikdavau nutraukto pieno. Tačiau toks grafikas leido man pabūti su savimi, neapleisti mėgstamos veiklos, galų gale tiesiog pravėdinti galvą ir grįžti namo šiek tiek pailsėjusiai nuo namų ir buities.
Kaip pailsite nuo rūpesčių vaikais ir darbų, atsipalaiduojate?
Greičiausiai sunkiai įvardinsiu, kas apskritai man yra poilsis. Darbe pailsiu nuo buities, namie – nuo darbo, nors ir namie darbo netrūksta. Visada turiu būti pasiekiama, atrašinėti į laiškus, dirbti su dokumentacija. Turint elektroninę parduotuvę veiklos nemažai. Siuntų pakavimas, išsiuntimas, sandėlio tvarkymas, papildymas, likučių tvarkymas – visa tai mano darbai. Todėl laiko tikram poilsiui nėra.
Keliuosi labai anksti, kol dar visi ramiai miega, išgeriu kavos – tai mano laikas ir mano ramybės ritualas. Mano darbo dienos sustyguotos minutės tikslumu, nuolat kažką veikiu. Todėl kartais net savaitgalis, kai niekur nereikia važiuoti ir skubėti, savaime atrodo kaip poilsis. Kai tik galime, tikrai naudojamės proga palikti vaikus su seneliais ir ištrūkti dviese su vyru. Pavargti nuo vaikų normalu, o tas atotrūkis dviese, tai ne tik poilsis, bet ir mūsų santykių puoselėjimas. Mažas priminimas, kad mūsų šeima – tai ne tik vaikai, bet ir mudu.
Padedate ir norinčioms sustiprėti moterims, būsimoms ir pagimdžiusioms mamoms. Kokia buvo jūsų kaip mamos patirtis abiejų nėštumų metu ir pagimdžius, kaip rūpinotės savimi?
Nėštumas kardinaliai pakeičia moters kūną. Ir dažna moteris nebūna psichologiškai tam pasiruošusi. Čia tikriausiai kaip ir su varžybomis. Scenoje matai save tokią gražią, liekną, ryškiais raumenukais ir nori tokį pat vaizdą matyti varžyboms pasibaigus. Tačiau taip nebūna. Ir kai kilogramai pradeda augti, keičiasi kūnas, smegenys ima stresuoti.
Lygiai tas pats ir su nėštumu. Dauguma moterų rūpinasi savimi, savo kūnu: prisižiūri mitybą, sportuoja ir t.t. Bet nėštumo metu kūnas keičiasi bet kuriuo atveju. Ir kartais sunku priimti save kitokią. Todėl labai svarbu išlikti fiziškai aktyviai (išskyrus tuos atvejus, kai dėl sveikatos problemų paskiriamas gulimas režimas). Net sportavusios moterys nėštumo metu turi sumažinti tempą ir pakeisti treniruočių pobūdį. Štai čia į pagalbą ir ateinu aš. Koncentruojamės į svarbiausius dalykus tam, kad nėštumas išliktų sklandus, gimdymas būtų kuo lengvesnis ir atsigavimas po gimdymo – kuo greitesnis.
Ne kartą stebėjau situaciją, kai buvusi aktyvi moteris pastojusi tik guli ant sofos ir valgo (nes juk dabar ji nėščia ir jai reikia valgyti už du). Galiausiai jau po 6–7 mėnesių kankinasi dėl nugaros skausmų, negali užsimauti kojinių ar batų, atsikelti iš lovos.
Galiu pasidžiaugti abiem labai sklandžiais nėštumais. Buvau aktyvi, dirbau iki paskutinių dienų. Pirmojo nėštumo metu tą dieną dar turėjau važiuoti į darbą, bet ryte pasijutusi šiek tiek negerai atšaukiau klientes ir išvažiavau gimdyti.
Atsikūrimas po gimdymo, bent jau iš mano patirties, atrodo dar sudėtingesnis negu kūno pokyčiai nėštumo metu. Kadangi po gimdymo jau turi rūpintis ne tik savimi, bet ir vaikeliu. Pirmąsias 2–3 savaites po gimdymo prisimenu kaip košmarą. Net baisiau negu pats gimdymas. Viską skauda, atsikelti sunku, savimi pasirūpinti sunku, ką jau kalbėti apie vaikelį. Dar turi išmokti žindyti, susitvarkyti su hormonais, baimėmis, nuotaikų kaitomis, jautrumo akimirkomis – galėčiau vardinti ir vardinti.
Tuo metu irgi labai svarbi pagalba ir tėčio vaidmuo. Būtinai leiskite vyrams įsitraukti į mažylio priežiūrą. Man vyras buvo didžiausia pagalba ir palaikymas. Be jo neįsivaizduoju, kaip tektų išgyventi šį laikotarpį. Džiaugiuosi, kad nebuvau ta mama, kuri niekam neleidžia prisiliesti prie vaikelio. Mūsų tėtis puikiai tvarkėsi nuo pirmų dienų ir jo dėka šis laikotarpis man buvo daug lengvesnis.
Kalbėjosi Neringa Grabauskienė
