Žiemai įsibėgėjus mus visus draugėn suburia šventės. Reklamose matome idiliškus vaizdus, kaip didelis būrys artimųjų ir draugų sėda prie šventinio stalo, gražiai pasipuošę bendrauja, šypsosi, juokiasi. Atrodo – gera, labai gera, ko daugiau ir norėt.
Deja, bet realybė neretai būna kiek kitokia, nei tos reklamos idiliškuose vaizduose. Ne visi žmonės jaučiasi tokie linksmi ir atsipalaidavę, kaip iš šio vaizdelio. Šįkart noriu pakalbėti apie tą kategoriją žmonių, kuriems prie šventinio stalo neretai tenka patirti įtampą, nepriėmimą, girdėti trikdančius komentarus, o kartais ir būti įveltiems į bereikalingus ginčus, kurių mažiausiai norisi siekiant patirti kalėdinį šventiškumą.
Šįkart apie žindančias mamas. Būtent joms sėdėjimas prie šventinio stalo gali virsti ne švente, o didžiuliu emociniu iššūkiu, kai tenka apginti savo pasirinkimus žindymo klausimu.
Tema, kuriai nelieka abejingų
Visuomenėje gajus manymas, jog visi turi teisę garsiai išreikšti savo nuomonę vaikelio (nebūtinai savo) auginimo klausimais, o žindymas ir jo trukmė yra vienas iš tokių. Kūdikio maitinimo, žindymo trukmės, nujunkymo laiko pasirinkimai – tos sritys, kuriose žmonių nuomonės gali radikaliai skirtis. Dažnai šios temos tampa kovos lauku, kuriame mums, mamoms, kyla itin stiprios emocijos, nes kalbama apie brangiausią – mūsų vaikelį.
Moterys, žindančios savo vaiką, gali įsitraukti į itin aršias diskusijas žindymo klausimais. Kai kažkas garsiai abejoja, ar vaikui reikia to, kas, mamos nuomone, jam yra didelis gėris, motinos smegenys reaguoja lyg kažkas pultų vaikelį ir fiziologiniu lygmeniu jai įsijungia vaikelio gynimo mechanizmai bei tam reikalinga agresija, kurią didina už žindymą atsakingas hormonas oksitocinas.
Kodėl kiti taip kišasi į tai, kaip auginame vaikus? Prisiminkime, kad žmonių psichologija yra tokia, jog jie nori matyti, kad kažkas daro taip, kaip darė jie, nes tokiu būdu pasitvirtina sau, jog darė gerai. O tai kelia pasitenkinimą savimi – vieną iš maloniausių psichologinių potyrių. Kitas poreikis – noras kažką kontroliuoti, valdyti, jausti savo galią, kadangi pasąmonės lygmenyje tai kelia pojūtį, kad mes egzistuojame, esame pajėgūs valdyti šį pasaulį, o tai teikia kitą psichologinį malonumą – saugumą. Todėl žmonės linkę kištis į kitų reikalus, komentuoti, nurodinėti, ginčytis, patarinėti… Jei kažkas kliudo jus replikomis, nepriimkite jų asmeniškai, o tiesiog pagalvokite, kodėl šis žmogus taip elgiasi, kokį psichologinį savo poreikį jis bando patenkinti?
Žindančios moters palaikymas – dovana jos vaikeliui
Žindymas teikia tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę naudą žmogaus gyvenime, todėl tai turėtų būti svarbu ne tik vaikelio mamai, bet ir artimiesiems, draugams bei socialinei aplinkai.
Žmogus yra socialinė būtybė, tad bet kokius jo pasirinkimus daugiau ar mažiau veikia tai, kaip juos vertins visuomenėje, darbe, draugų ir šeimos rate. Žindymas yra viena iš tų sričių, kurią itin jautriai veikia aplinkinių palaikymas arba nepritarimas. Susilaukusi vaikelio mama yra labiau pažeidžiama – ji ne tik atsakinga už mažąjį žmogutį, bet taip pat lydima didelio kasdieninio krūvio, jai dažnai reikia aplinkinių pagalbos, tad tampa iš dalies priklausoma nuo kitų. Vienas iš svarbiausių aplinkos veiksnių, nuo kurių priklauso, kiek moteris pasitiki savimi žindydama, yra šeima. Labiausiai moterį veikia palaikymas tų žmonių, kurie jai yra emociškai artimiausi. Kuo labiau apie žindymą išmano bei moterį palaiko artimieji, tuo tvirčiau ji jaučiasi žindydama.
Jei moteris stokoja palaikymo, jei jaučiasi esanti kovos lauke dėl savo pasirinkimų ir turi išgyventi stiprų stresą, įtampą ir nesaugumą, tikėtina, kad visa tai gali žindymą trikdyti ir trumpinti. Patiriamas stresas, nerimas ir nesaugumo jausmas sumažina hormonų, reikalingų pieno gamybos paleidimo refleksui, kiekį ir mama nusprendžia, jog jai trūksta pieno arba jis baigėsi, ir žindymą nutraukia. Kai moteris jaučia palaikymo ir motyvacijos tęsti žindymą stoką bei ilgalaikį nuovargį, ji būna linkusi žindymą užbaigti anksti.
Kai artimieji nepalaiko
Labai gera auginti vaikelį pagarbioje, mylinčioje ir palaikančioje aplinkoje, tačiau dažnai moteriai vis tik tenka gyventi ir išgyventi kiek kitokiomis aplinkybėmis. Būna, kad artimieji nepalaiko vienų ar kitų sprendimų, nesupranta jų reikšmės motinai ir jos vaikeliui, klausinėja, kam tai reikalinga ir kaišioja pagalius į ratus, keldami abejones ir kritikuodami. Dažnai taip nutinka ir skiriantis nuomonėms dėl žindymo. Jei mama yra jautresnė, palūžusi nuo nuolatinio nuovargio, artimųjų neigiami komentarai, replikos, pikti žvilgsniai žindančiai mamai gali išprovokuoti stiprias abejones savimi ir savo pasirinkimais.
Ką daryti, kad visa tai atlaikytume ir apgintume savo pasirinkimus? Tokiu atveju yra du keliai: ar (1) bandyti kovoti ir įrodyti savo tiesą bei tikėtis, kad aplinkiniai galiausiai mums pritars ir palaikys, ar (2) laikytis savo pasirinkimų, neeikvojant energijos – mandagiai bei pagarbiai išklausius kitų nuomonę, nors ir labai skirtingą nuo mūsiškės, vis tiek daryti taip, kaip esame apsisprendusios ir tikime, jog yra geriausia mums ir mūsų vaikui. Pasirinkusios pirmąjį variantą mes išliekame priklausomos nuo kitų nuomonės bei išnaudojame daugybę energijos kovai, diskusijoms, įrodinėjimams. Pasirinkusios antrąjį variantą – energiją investuojame į save, išlaikydamos savo vidinę ramybę, gerbdamos savo pasirinkimus, brėždamos teisingas ribas. Pastaruoju atveju remiamės į save, esame mažiau priklausomos nuo kitų nuomonės ir atitinkamai mažiau pažeidžiamos. Šalia tokios mamos ir vaikas jaučiasi saugesnis.
Skubioji pagalba sau karštų diskusijų metu
Nors turime nuostatą, kad esame užtikrintos žindymo nauda, norime žindymą tęsti, neabejojame savimi ir panašiai, tačiau kartais nutinka, kad pakliuvus į situaciją, kada pokalbis įkaista, vis tik galime prarasti savitvardą ir įsivelti į pokalbį bei patirti emocijas, kurių mūsų ir vaikelio gerovei visai nereikia. Ką daryti, kaip sau padėti? Tokiais atvejais galima pasinaudoti savitaiga, kuri padeda nurimti ir išlaikyti ramybę:
– Aš turiu visas priežastis priimdama sprendimus pirmiausia pasitikėti savimi.
– Aš pažįstu savo vaiką geriau nei bet kas kitas.
– Aš esu pakankamai protinga ir išmintinga, kad išmokčiau visko, kas geriausia mano vaikeliui, pati.
Jums patarinėjančiam žmogui paprasčiausiai padėkokite už patarimą, bet žinokite, kad jeigu kažkas jums patarinėja, nereiškia, jog jūs turite tais patarimais vadovautis. Jūsų ryšys su vaikeliu yra unikalus ir jūs abu kuriate tokią kasdienybę, kurioje jaučiatės geriausiai. Niekas kitas negali geriau žinoti, ko labiausiai reikia jums, jūsų vaikeliui, jūsų šeimai, ir kaip tai pasiekti. Kartais, kai nėra išeities ir kažkas dalijasi nesibaigiančiais patarimais, galima visa tai tiesiog praleisti pro ausis.
Jei žindymas būna nepritariančiai komentuojamas, kai esate svečiuose pas uošvius ar savo tėvus, stenkitės žindyti atskirai, kitame kambaryje, o jei veiksmas vyksta lauke, nueikite į mašiną. Jūsų vaikui nereikia girdėti kitų žmonių replikų, kad jis jau per didelis ir panašiai. Tai vaikui kelia gėdos ir kaltės jausmus, gali atsirasti neurozė. Jei vis tik tų replikų nepavyksta išvengti vaikui girdint – užstokite jį, pasakykite, kad mamos pienukas labai sveika ir skanu, ir vaikelis gali jo gauti kiek panorėjęs, o į tolesnes diskusijas nesivelkite.
Gražių švenčių
Žindymas ir su juo susiję pasirinkimai yra labai asmeninis, intymus dalykas, ir mes turime absoliučią teisę apskritai niekam neaiškinti ir nepasakoti: ar žindome, ar nežindome, kiek laiko planuojame tai daryti.
Jei mus erzina komentarai apie žindymo naudą / nenaudą ar užuominos apie metą nutraukti, pagalvokime, ar užkabina pati tema apie žindymą, ar apskritai tai, jog mums kažkas aiškina, kaip ir ką daryti, kišasi į privatų gyvenimą, mūsų vaikų auginimą. Dažnai po tokiomis temomis slepiasi įvairios santykių problemos ir tada žeidžia ne tiek pati tema, kiek tai, jog kažkas kišasi arba maniera, kaip tai daro.
Kai kitų žodžius, patarimus, nuomones mes priimame asmeniškai, būna labai sunku ir kyla noras įsiskaudinti bei atsitraukti arba eiti į konfliktą, paprieštarauti. Mūsų reakcija kyla iš to, kaip mes matome situaciją, kokias ir kiek turime žinių, bet pamirštame, kad kitas žmogus turi kitokį supratimą, žinių bagažą ir patirtį. Kartais žmonės galvoja, kad savo komentarais, pastabomis ar patarimais jie išreiškia palaikymą, meilę ir rūpestį, todėl jiems sunku suprasti, kodėl mes įsitempiame.
Psichologijos mokslas pabrėžia, kad mes vieni kitus suprantame kur kas mažiau, nei įsivaizduojame ir tikimės, kad turėtume suprasti. Tad galbūt viską ramiau priimti padėtų mintis, kad dažnai kitas žmogus dalinasi kažkokiais savo pastebėjimais ne iš piktos valios – jis tiesiog neturi pakankamo supratimo, žinių. Išgirskime vieni kitų emocijas, jausmus, intencijas, o ne tik žodžių turinį. Leiskime kitiems mąstyti kitaip, bet mes neprivalome perimti jų įsivaizdavimo, kaip daryti geriausia. Stiprinkime save, laikykimės savo nuostatų, pasirinkimų ir visada savo viduje brėžkime ribą, kas mums priimtina, o kas – ne.
Parengė psichologė Karolina Tarnauskienė
Facebook Išsipildymas Motinystėje
Daugiau apie moters pasitikėjimą savimi žindymo pasirinkimuose skaitykite knygoje „Kūdikio žindymas. Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ (2022 leidimas).
