Atšilus orams pajūrio, ežerų ir upių paplūdimius nusėja poilsiautojai. Labiausiai nusigauti prie vandens nekantrauja vaikai. Juk vasara tokia trumpa, o pliuškenimasis ežere ar jūroje – labai smagi pramoga. Tik tėvams vaiko maudynės – papildomi rūpesčiai. Patiems tėvams tiek maudytis, kiek vaikui, nesinori, o mažylis nuolat prašosi į vandenį. Persimaudęs vaikas gali peršalti, o ir vandenyje tykantys pavojai neleidžia atsipalaiduoti. Karštą dieną norisi leisti vaikui ilgiau pasipliuškenti, bet mažo vaiko išleisti iš akiračio – negalima. Norint išvengti nelaimės vandenyje, reikia būti ypatingai budriems.
Vaiko saugumas vandenyje priklauso nuo suaugusiojo
Daugiausia vaikų skęsta natūraliuose vandens telkiniuose. Išgelbstima tik apie 10 proc., t. y. vienas iš dešimties. Dažniausiai skęsta vaikai iki 6 metų (žūna 95–100 proc.), o išgelbėti vaikai patiria vystymosi problemų, gali būti sunkiai sužaloti ar likti neįgalūs dėl smegenų pažeidimo.
Laikas, per kurį galima paskęsti: nuo panikos momento iki sąmonės netekimo, – nuo12 iki 20 sekundžių. Suaugęs žmogus skęsdamas ant vandens gali išsilaikyti iki minutės, o vaikas – tik iki 20 sekundžių. Todėl labai svarbu skęstantįjį kuo greičiau pastebėti ir patiems pradėti jį gelbėti bei gaivinti, kol atvyks specialistai.
Greičiau nuskęsta epilepsija arba autizmu sergantis vaikas. Maudantis gali prasidėti epilepsijos traukuliai ir praradęs sąmonę vaikas ims skęsti. Autizmu (sunkus smegenų vystymosi sutrikimas) sergantį vaiką nelaimė vandenyje gali ištikti dėl socialinių įgūdžių stokos ir elgsenos sutrikimų.
Dažniausiai skęsta netinkamai suaugusiųjų prižiūrimi vaikai. Be to, dažniau nuskęsta vyresnių vaikų ar paauglių prižiūrimi mažyliai. Tėvų budrumą slopina prie vandens geriamas alkoholis: jie tampa mažiau dėmesingi vaikams. Todėl, tėveliai, būkite budrūs, nepalikite vaikų be priežiūros nė minutei. Jei šeimoje yra mažų vaikų, būtinai aptverkite ar uždenkite net nedidelius ir negilius baseinus ir tvenkinius prie namų. Ir, žinoma, mokykite vaiką plaukti ir saugiai elgtis vandenyje.
Pagrindinės maudymosi taisyklės
– Pavojinga maudytis nuošaliose vietose: geriau pasirinkite paplūdimį arba vietą, kurioje maudosi daugiau žmonių ir budi gelbėtojai. Neleiskite vaikams žaisti ten, kur galima netikėtai įkristi į vandenį, pavyzdžiui, ant stataus kranto, prieplaukos krašto, tilto. Mažamečiai vaikai gali maudytis tik suaugusiųjų prižiūrimi.
– Neplaukite už plūdurų, nors ir esate geras plaukikas, taip pat arti praplaukiančių laivų, nes vandens srovė gali įtraukti po laivo sraigtais. Pavojinga išdykauti, vaikščioti valtyje, nes ji gali apvirsti.
– Nešokinėkite į vandenį nežinomoje vietoje, nes galite susižaloti į dugne esančius kietus arba aštrius daiktus.
– Mokytis plaukti reikia su plaukimo liemene, pripučiamomis rankovėmis ir kitokiais pagalbiniais reikmenimis – naudokite tik kokybiškus, patogius ir neslidžius. Neplaukiokite patys ir neleiskite to daryti vaikams ant pripučiamų čiužinių, padangų kamerų, savadarbių plaustų.
– Nedera maudytis iškart po valgio. Perkaitusio saulėje vaiko neleiskite staiga šokti į vandenį, iš pradžių jį apšlakstykite.
– Jei vaikas sušalo ar pasidarė bloga, išveskite jį iš vandens, nušluostykite, perrenkite sausais drabužiais, tegu jis pabėgios ar pažais, kol sušils.
Kaip elgtis skęstant
Jei pradėjote skęsti, įkvėpkite kuo daugiau oro ir stenkitės atkreipti dėmesį rankų mostais.
Pamatę skęstantį žmogų, šaukitės aplinkinių pagalbos ir kvieskite gelbėjimo tarnybas bendruoju pagalbos telefonu 112. Po to ieškokite kokios nors gelbėjimo priemonės (gelbėjimo rato, valties, čiužinio ir kt.). Bandykite pasiekti skęstantįjį ranka, stora medžio šaka arba numeskite jam virvę. Įsidėmėkite, jog gelbėti skęstantįjį gali tik geras plaukikas, kuris išmano gelbėjimo būdus.
Skendusio vaiko gaivinimas
Ar pavyks išgelbėti skendusį vaiką, priklauso nuo laiko, išbūto po vandeniu ir greitai pradėto tinkamo gaivinimo. SMLPC Sveikatos mokymo skyriaus edukologė Vida Dubinskienė perspėja, kad atgaivinus vaiką būtina skubiai kreiptis į medikus.
Perkeliant išgelbėtą vaiką svarbu prilaikyti galvą ir kūną taip, kad stuburas nebūtų sukamas ar lenkiamas. Patikrinamas vaiko sąmoningumas, kviečiama greitoji medicinos pagalba (GMP). Jeigu vaikas nereaguoja ir nejuda, būtina paguldyti jį ant nugaros, ant plokščio kieto paviršiaus ir atlikti pradinį gaivinimą.
Pirmiausia reikia atverti kvėpavimo takus ir patikrinti kvėpavimą. Nesąmoningam kūdikiui ar vaikui liežuvis dažnai užveria kvėpavimo takus. Kvėpavimo takai atveriami, kai atlošiama galva ir pakeliamas smakras. Tuomet nustatoma, ar vaikas kvėpuoja. Tikrinti kvėpavimą reikia ne ilgiau kaip 10 s. Stebėkite, ar ritmiškai juda krūtinės ląsta ir pilvas, klausykitės iškvėpimo garso ties burna ir nosimi, skruostu bandykite pajusti iškvepiamą orą. Neritmiški atodūsiai (agoninis kvėpavimas) nelaikomi normaliu kvėpavimu.
Jeigu vaikas kvėpuoja, jį reikia paguldyti ant šono. Tik to nedarykite, jei įtariate stuburo traumą. Laukdami atvykstant GMP, stebėkite vaiko būklę (sąmonę, kvėpavimą ir kraujotaką).
Jeigu vaikas nekvėpuoja ar kvėpavimas agoninis, atliekama dirbtinė plaučių ventiliacija.
2 kartus stipriai įpučiame oro taip, kad pakiltų krūtinės ląsta. Kūdikiui oro įpučiama apžiojus savo burna jo nosį ir burną, vaikui – burna apžiojus burną, o nosį užspaudus pirštais. Oras įpučiamas per 1 s. (12–20 kartų /min.). Kas 2 min. tikrinama, ar nėra pulso. Jeigu vaikas pradeda kvėpuoti, bet neatgauna sąmonės, jis guldomas ant šono.
Pulso tikrinimas. Vaiko centrinį pulsą lengviausia apčiuopti miego ar šlaunies arterijų vietoje, kūdikio – ties žasto arterija. Pulsą tikriname ne ilgiau nei 10 s.
Krūtinės ląstos paspaudimai. Vienos ar dviejų rankų delnais vaikui spaudžiama apatinė krūtinkaulio dalis 3–4 cm gyliu link stuburo 30 kartų (30:2), nespaudžiama krūtinkaulio kardinė atauga ir šonkauliai.
Paspaudimų dažnis apie 100 kartų / min., po kiekvieno paspaudimo krūtinės ląstai leidžiama visiškai atsipalaiduoti.
Kūdikiui krūtinės ląstos paspaudimai atliekami dviem pirštais spaudžiant krūtinkaulį. Spausti reikia 2,5–3 cm gilumu 15 kartų (15:2).
Parengta pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento ir SMLPC Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus informaciją
