Dažnai girdime pasakymą „tarp mano vaikų karas…“, vėliau teigiama „auginame vienodai, bet jie tokie skirtingi…“ Šias frazes dažnai galime išgirsti iš tėvų, auginančių daugiau nei vieną vaiką. Kodėl kyla kovos ir ką iš tiesų reiškia „auginame vienodai“?
Du ar daugiau vaikų auginti vienodai paprasčiausiai yra neįmanoma. Neskubėkite teisti, pradėkime aiškintis nuo paprasčiausio – lyčių skirtumo. Neįmanoma elgtis su vaikais vienodai, kai vienas yra berniukas, o kitas mergaitė.
Dažnai berniukus tiek pasąmoningai, tiek sąmoningai stengiamės auginti tvirtesnius, ryžtingesnius, kantresnius, šiam parklupus nejučiom išsprūsta frazė: „Tu juk vyras.“ Mergaitėms ypač tėveliai mėgsta daryti daugiau nuolaidų, palepinti ir užjausti. Tik sužinoję būsimo vaikelio lytį, jau žvalgomės atitinkamos spalvos drabužėlių ir būsimų žaisliukų (berniukams mašinytės, mergaitėms lėlytės), neretai pagal lytį renkamės net vėžimėlio spalvą.
Kitas, ne mažiau svarbus, momentas yra amžiaus skirtumas. Pabandykime sustatyti vaikus į liniuotę (kaip stovykloje) pagal amžiaus skirtumą, o vėliau ir pagal gimimo eiliškumą.
Vienas sunkiausių galvosūkių yra bandymas atsakyti į klausimą,koks amžiaus skirtumas tarp vaikų yra geriausias, o atsakymas iš tiesų yra: geriausio nėra, beje, kaip ir blogiausio. Kad geriau suprastume situaciją, praskleiskime paslapties šydą į vaikų ir tėvų savijautą ir dažniausiai tėvų daromas klaidas su tam tikro amžiaus skirtumo vaikais. Taigi, kokie jausmai sklando namuose, kai tarp vaikų skirtumas yra 1–3 metai? Tėvai tikisi, kad mažieji puikiai sutars visur ir visada, bus geriausi draugai ir žaidimų partneriai. Ir nusivilia, kai vaikai barasi, varžosi, norėdami pelnyti daugiau tėvų dėmesio. Šiuo atveju priežastis dažniausiai būna ta, kad, augindami panašaus amžiaus, ūgio, mąstymo ir gebėjimų (pagal amžių) vaikus, tėvai per mažai skiria individualaus dėmesio kiekvienam vaikui ir dažnai neskiria jų individualybei (perkami vienodi žaislai, pernelyg skatinama dalytis vienu). Dažnai jie klysta manydami, kad vienodo amžiaus vaikams nereikia išskirtinių sąlygų, asmeninės erdvės, savų žaislų.
Svarbiausi aspektai, į kuriuos būtina atsižvelgti, kad tarp vaikų būtų kuo šiltesni santykiai: sava erdvė, savi daiktai, ir nepamiršti, kad Petriukas nelygus Jonukui. Taigi, jei kiekvieną vaiką vertinsite atskirai, kaip individualybę, leisite turėti savų daiktų ir asmeninę erdvę, užtikrinsite didesnę tikimybę, kad ir paaugę jie priims vienas kito skirtumus.
Kai tarp vaikų yra 4–6 metų skirtumas, tėvai tikisi, kad vyresnėlis yra jau supratingas ir bus tikras pagalbininkas. O iš tiesų vyresnėlis nepatenkintas, nes mažylis nuolat kėsinasi į jo erdvę. Tėveliams svarbu suprasti, kad 4–6 metų vaikai, kai laukia broliuko ar sesutės, dar nesuvokia, kad vaikelis turės paūgėti, kol galės su jais žaisti, ir tai, kad šio amžiaus vaikai tikrai negali pasigirti didele kantrybe. Netinkamai paruoštas vaikas naujagimio atėjimui dažnai smarkiai nusivilia ir net gali supykti dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Pirmosios pagalbos išeitys yra: numatytos ribos ir atskiri daiktai, didesnė tėvų pagarba vyresniojo poreikiams, privilegijų pastebėjimas (vienam negirdint pabrėžti kito privilegijas) ir vyresniojo kantrybės lavinimas.
Kai tarp vaikų yra 7–12 metų skirtumas, tėvai iš vyresniojo vaiko dažnai reikalauja nuolaidumo, paklusnumo ir supratingumo daug daugiau nei iš mažėlio. O šis savo ruožtu netruks suvokti, kad mažius tik „sukelia problemų“ ir trukdo jo gyvenimui šeimoje. Nepamirškite, kad vyresnysis jau didelę savo sąmoningo gyvenimo dalį augo kitokiomis sąlygomis (be mažojo broliuko ar sesės) ir tikrai nebuvo taip psichologiškai pasirengęs pasikeitimams kaip tėvai. Atkreipkite dėmesį į mažąjį, jis bandys ne tik jūsų, bet ir vyresnėlio ribas. Padėkite vyresniajam jas nustatyti, nepamirškite, kad jam gali būti ne tik labai sunku „pasislinkti“ ir užleisti vietą, bet ir leisti skirti jūsų laiką mažajam.
Mažasis savo ruožtu 7–12 metų vyresnįjį matys kaip pavyzdį, priims jį kaip autoritetą, tačiau tai išreikš savotiškai – beždžioniavimu (kas gali siaubingai erzinti vyresnėlį). Padėkite vyresniajam suprasti, ką tai reiškia, ir leiskite pasijausti mokytoju.
Kai tarp vaikų yra 12 ir daugiau metų skirtumas, paauglys jau neturi visiškai jokio noro užleisti savo pozicijų šeimoje, o tuo labiau ne savo noru tapti tėvu / mama, nors tėvai tikisi iš jo visapusiškos pagalbos ir supratimo auginant mažesnįjį. Dažnai tėvai ant paauglio pečių užkrauna ne jam skirtus rūpesčius ir dar tikisi, kad šis tuo džiaugsis. Jei paauglį versite atsisakyti savo planų dėl mažojo, o tiksliau, pagalbos jums, jei jis jausis atiduodantis mažajam daugiau, negu gauna iš jūsų, nesitikėkite jokio artimesnio ryšio ir gerų santykių, o priešingai – ateityje galite sulaukti ir nemažai priekaištų. Beje, priekaištų ir iš vyresnėlio, ir iš mažylio, kadangi nuolat besiaukojantis paauglys pasąmoningai įskiepys mažajam kaltės jausmą bei „įteiks“ amžinos skolos raštelį. Taigi, keli patarimai, kaip to išvengti: neužkraukite ant paauglio pečių savo rūpesčių, nepamirškite apie jau įpratusio būti vienturčiu poreikius ir įpročius, atsiminkite, kad vyresnėlis neprivalo staiga suaugti. Norėdami jį „įdarbinti“ aukle, aptarkite ir atlygiminą už jums suteiktas paslaugas. Beje, toks būdas prašyti pagalbos gali būti naudingas ir kitose paauglio auklėjimo srityse, tačiau tai turite daryti apgalvotai ir nepersistengdami.
Dažnai susilaukus antrojo, trečiojo vaiko vyresnieji staiga „užauga“ mūsų akyse ir nejučia iš jų pradedame tikėtis daugiau, negu jie gali tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai. Taigi, susilaukus naujagimio, kad ir kaip būtų sunku ir nepatogu, kiek įmanoma labiau išlaikykite pastovų santykį su vyresnėliu.
Net jei nekreipsime dėmesio į amžiaus skirtumą, nemažą įtaką auklėjimui turi gimimo eiliškumas. Pavyzdžiui, vyresnėlis šeimoje išsiskirs pasitikėjimu savimi, nenustygstamu teisybės ieškojimu, reiklumu, darbštumu, ambicingumu, poreikiu dominuoti. Tačiau jis gali nuoširdžiai nemėgti jaunėlio ir įvairiais būdais bandyti kovoti dėl tėvų dėmesio, net tapti agresyvus. Tačiau vyresnysis prisiima atsakomybę globoti jaunėlį,kad tikpateisintų tėvų lūkesčius, sulauktų didesnio palankumo, o tinkamai skatinamas išsiugdo norą ir globoti, ir lyderiauti.
Vidurinysis vaikas sutinka du konkurentus. Visą laiką mato „geresnį“, „stipresnį“, „protingesnį“ (vyresnėlį) – tai verčia jaustis prastai (ypač, jei tėvai juos lygina tarpusavyje). O mažasis dažnai pradeda įnirtingai ieškoti kokios nors srities, kur galėtų pralenkti vyresnėlį arba (jei jo amžius arčiau jaunėlio) įgyja vyresniojo vaiko panašumų. Šie vaikai dažniausiai užauga nepavydūs, norintys lyderiauti, bet diplomatiški. Arba, priešingai – gali jaustis užguiti, nepastebėti ir nepasitikintys savimi.
Jauniausias vaikas dažniausiai yra valdomas emocijų. Būna priklausomas tiek nuo tėvų, tiek nuo vyresnėlių. Jis nuolat laukia daugiau negu vyresnieji dėmesio, švelnumo bei atlaidumo. Dažnai jaunėliai gyvenime pasiekia daugiausia. Tačiau netinkamai auklėjamas jaunėlis palūžta, tampa bailus, kompleksuotas, kenčiantis nuo nevisavertiškumo jausmo (linkęs konkuruoti ir pralaimėti).
Taigi, lytis, amžius ir gimimo eiliškumas vaikus surikiuoja tartum į savotišką vaikų liniuotę. Todėl mes, tėveliai, dažniausiai suprantame, jaučiame kiekvieną vaiką atskirai ir reaguojame į kiekvieną atskirai ir skirtingai. Vaikų amžiaus liniuotė turi kone didžiausią įtaką skirtingam vaikų auklėjimui. Norėdami išsiaiškinti savo auklėjimo niuansus, pabandykite pabūti „musele ant sienos“, t. y. įsiklausykite, ką kiekvienas vaikas jums sako apie kitą, paklauskite vaikų nuomonės, ar viskas jiems atrodo sąžininga ir teisinga iš jūsų pusės. Galite nustebti, tik neskubėkite visų priekaištų ar nepasitenkinimų „nurašyti“ emociniam fonui. Juk „vaiko lūpomis teisybė kalba“,tik dažniausiai mes jos nenorime girdėti, nes ji mus skaudina arba tiesiog nežinome, ką su gauta informacija daryti.
Karolina Bajoriūnienė
Šaltinis: www.manoego.lt
